Išgalvotas žinojimas arba pseudoistorija Lietuvoje.

Išgalvotas žinojimas arba pseudoistorija Lietuvoje.
Gr. kalbos žodis pseudesthai – verčiasi kaip “meluoti“.

Didžioji dalis istorijos mokslo Lietuvoje sukurta ant išgalvoto 19 arba 20 amžiuje žinojimo.

Keli pavyzdžiai:

1. Sąvoka “Baltai”.

“Baltai” sukurti 1845m. vokiečio kalbininko G. Nesselman’o pagal lotynišką  “Mare Balticum”.
Perėmė jis šią sąvoką ne iš lietuvių kalbos spalvos “baltas”, o iš lotyniškai rašiusio Adomo Bremeniečio (Adamus Bremensis – Gesta Hammaburgensis Ecclesiae Pontificum):
“in modum baltei” – (jūra) juosė kaip diržas, t.y. lot. “baelt” – “diržas”.

Pagrindiniai šios pseudo istorijos platintojai Lietuvoje:
Alfredas Bumblauskas
Tomas Baranauskas
Jonas Vaiškūnas

2. Lietuvon kartu su krikščionybe atėjo ir kultūra – raštas, menas, švietimas ir t.t.

Lietuvoje ir iki 12-15 amžių kultūra savo kokybe buvo tolygi Europinei, o daugelyje sričių ją ir lenkė. Tai patvirtina visi archeologiniai radiniai.
Į mūsų kraštą ne krikščioniška kultūra atėjo, o iš Vatikano paskirtų valdovų sluoksnis, o su juo ir baudžiava bei vergija.

3. Tik su krikščionybės įvedimu turime “vienintelį“ Lietuvos karalių – Mindaugą.

Istoriniuose rašytiniuose šaltiniuose visi Lietuvos Didieji Kunigaikščiai buvo vadinami karaliais arba imperatoriais:
Vytenis, Gediminas, Algirdas ir Kęstutis.

Pagrindiniai šios pseudo istorijos platintojai Lietuvoje:
Alfredas Bumblauskas
Tomas Baranauskas

4. Aisčiai.
Istoriniuose šaltiniuose lietuviai savęs niekuomet nevadino “aisčiais“ kol 20 a. pradžioje nepasirodė sulietuvintas “Aestiorum gentes“ vertimas – “Aisčiai“.
Tacito veikale „Germania“ minimas “Aestiorum gentes“ (lt. “Rytų gentys“) Kazimiero Jauniaus neteisingai sulietuvintus “Aisčiai“ parėmė ir išplatino Kazimieras Būga 1908 m.
Šis “Rytų gentys – Rytų žemės“ pavadinimas išliko Estijos-Estia-Eistland pavadinime.

Pagrindiniai šios pseudo istorijos platintojai Lietuvoje:
Alfredas Bumblauskas
Tomas Baranauskas
Jonas Vaiškūnas

Bus daugiau…

Lankytojų prašome papildyti sąrašą istorikais  skleidžiančiais išgalvotą žinojimą ir jų sugalvotomis “tiesomis“.

Reklama

Dr.

Lietuvos istorija. Dirbtinė ir tikra.
Įrašas paskelbtas temoje Pseudoistorija, Uncategorized ir pažymėtas , , , , , , , , , , , , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

11 komentarų

  1. pakantus sakė:

    Klaudijus Ptolemėjus (graikų k.: Κλαύδιος Πτολεμαιος; apie 90 – apie 168) – graikų geografas, astronomas ir astrologas, gyvenęs ir dirbęs Aleksandrijoje.

    Veikale „Geografija“ apibendrino senovės graikų ir romėnų geografijos žinias, išdėstė žemėlapių
    sudarymo pagrindus, surašė daugiau nei 8000 geografinių vietų, nurodė
    daugumos jų koordinates, įdėjo 26 žemės paviršiaus žemėlapius. Veikalas Geografija net
    14 amžių buvo laikomas svarbiausiu Europoje geografijos ir
    kartografijos šaltiniu.

    Ptolemėjus savo darbe mini Sarmatų vandenyną (Baltijos jūrą), venedus ir Venedų įlanką (Gdansko įlanka), Rubono ir Chronono upes, kurios tapatinamos su Dauguva, Priegliumi ar Nemunu, bei dvi baltų gentis – sudinus (sudūvius, arba galbūt neteisingai užrašytus budinus) ir galindus.

  2. pakantus sakė:

    Pasitarime Prezidentūroje A. Bumblauskas eilinį kartą pareiškė nepasitenkinimą S. Daukanto – A. Šapokos istoriografine tradicija, ragino atsikratyti senosios Lietuvos istorijos sampratos (ugdžiusios Tėvynės meilę). Baltų Atlantida

  3. Renatas sakė:

    Puikus straipsnis!

  4. Tvirtenis sakė:

    O gal tuomet tikrai mes Aisciais save vadinome? Tik sis pavadinimas ne nuo Eastorium atsirades, bet nuo kito musu kalbos zodzio, zodziu, kurie paaiskina sio zodzio – Aisciai, Aistis prasme. ?

  5. Ignots sakė:

    2. Lietuvon kartu su krikščionybe atėjo ir kultūra – raštas, menas, švietimas ir t.t.

    “Lietuvoje ir iki 12-15 amžių kultūra savo kokybe buvo tolygi Europinei, o daugelyje sričių ją ir lenkė.“ – Ypač garsėjo Europoje Lietuvos architektūra (nebuvo mūrinės statybos, tik medinė), raštija (rašyta bažnytine slavų kalba), amatai (12-15 amžiaus gaminiai randami senajame Vilniuje gaminti Vilniuje)… Ten kur 12-15 amžiaus Lietuvos kultūra savo kokybe prilygo Europinei tai vyko kultūrinių mainų, pvz., Kaune įsikūrusių vakarų Europos pirklių ir meistrų dėka, bet ne dėl išimtino lietuvių pagonių genialumo 🙂
    “Tai patvirtina visi archeologiniai radiniai.“ – jie patvirtina, kad už savo kailius ir vašką ir kitas ŽALIAVAS, lietuviai pirkdavo geriausias Europos prekes… Ir šiandien prekių gausa parduotuvėse visiškai nedemonstruoja mūsų gamybos…
    “Į mūsų kraštą ne krikščioniška kultūra atėjo, o iš Vatikano paskirtų valdovų sluoksnis, o su juo ir baudžiava bei vergija.“ Vatikanas paskyrė Vytautą o gal Gediminą? O ir vėlėsni valdovai buvo vietinių žemvaldžių iškeliamiir nuverčiami…

  6. Kiekviename miestelyje Tarybų Sąjungos Raudonosios armijos karių kapinės 1944 m. žuvusiųjų – šimtais, tūkstančiais palaidotųjų.
    O kodėl šalia kiekvieno miestelio nėra Wehrmacht ir SS Lietuvoje žuvusiųjų kapinių – nejaugi iš visur lavonus suvežė į Vilniaus ir Klaipėdos kapines ? TSRS žuvusiųjų karių nesuvežė, o priešų lavonus vežė šimtus km 🙂
    O kur iš Lietuvos atsitraukiančiųjų palikti Wehrmacht ir SS sužeistieji atsidūrė – nejaugi TSRS ligoninėse ?
    O kur SS kariai Lietuvoje patekę į nelaisvę – juos iki karo pabaigos ir TSRS, ir USA, ir GB armijos sušaudydavo vietoje, nes SS buvo tik savanoriai.
    O iš kur Lietuvoje prie TSRS armijos puolimo kelių neaiškių piliečių palaidojimai. Nurodomi palaidotųjų kiekiai suapvalinti, pavardžių nėra, tik šešiakampės žvaigždės ? Virš 220 tokių palaidojimų Lietuvoje pažymėtų šešiakampėmis ir beveik visur užrašyta 1941 rudens datos – kas ir kaip tiek neva galėjo suspėti ?
    Ar nebus kaip Katynėje neva vokieičų sušaudyti lenkai, o paaiškėjo, kad atvirkščiai ?
    O jei nusivilkti priversdavo ir jų pačių ginklais sušaudė ? Genetiniai tyrimai ? Amžiaus ir lyties tyrimai ?
    Klausimą persiųskite toliau galvojimui plačiau.

  7. Narajanas sakė:

    Nederėtų dirbtinai supaprastinti istorijos. Pozicionuojant “geriečiai – blogiečiai“ viskas tampa labai paprasta ir aišku. Tačiau visiškas aiškumas yra viena iš visiškos miglos formų. 1.Į pavadinimą Baltai derėtų žvilgtelėti ir giliau ir atrasti paslėptas prasmes. Mintys į žmonių galvas ateina ne šiaip sau ir jiems nepriklauso. Tyrėjams derėtų matyti ne tik išoriniu, tačiau ir vidiniu žvilgsniu. 2. derėtų paaiškinti, kokia tai buvo kultūra ir pasaulėžiūra – ji buvo visiškai skirtinga nuo vakarietiško suvokimo. Tai ir lyginti jų tiesiog nėra prasmės. 3. teisingai pasakyta – nedera dirbtinai menkinti savo valdovų vien todėl, kad Vatikanas jų tokiais nepripažino. Vatikanas nepripažino ir Anglijos karaliaus, nuo to jis ne mažesnis valdovas. 4. Nederėtų to teigti vienareikšmiškai, vis tik, matyt, eisčiai buvo tam tikru istorijos tarpsniu ir jų vardo “perėmėjai“ yra mūsų kaimynai estai.
    Ir dar vienas geras palinkėjimas pabaigai – neieškokite priešų, o ieškokite draugų. Ko ieškote, tą ir rasite. Ką pasėsite, tą ir pjausite. Su geriausiais linkėjimais.

  8. bark sakė:

    @pakantus: pries cituodami citatu cituojamas citatas, pasidomekite kas is tikro buvo tas ‘Ptolomejas’, koks reikalingas matematinis modelis bei kokie instrumentai kartografinems koordinatem sudaryti ir tt., ir kada tie atradimai buvo padaryti.
    neblogas ivadas i ‘pseudo-ptolomejaus’ tema(rus klb): http://tv.tainam.net/index.php?option=com_content&view=article&id=24:-lr-&catid=6:-q-q-&Itemid=2

  9. besidomintis sakė:

    Man malonu, kad vis daugiau zmoniu giliai domisi Lietuvos istorija, tiksliau butu ishtarija, taip tas graiku zodis turetu skambeti, del ju sveplumo dingo sh. Man malonu, kad vis daugiau zmoniu mato oficialiosios Lietuvos istorijos absurdus Bumblausko ir Co. darbuose, ju protini klapciukavima kolonialistiniams kaimynu tikslams. Man malonu, kad vis daugiau zmoniu skaito saltinius, bet ne ‘adaptuotus’ lietuviu samone pavergiancius melo tvarinius. Del atskiru teiginiu papildymo. Pradesiu nuo 2. Kai 410 m. Alarikio kariai iejo i Roma, jie vilkejo taip, kaip siandien vilki toreodorai, skambant makarenai ( Magorius eina – Valdovas/Visagalis eina ), ne tai vulgariajai. Galima palyginti Romos rubus su trieiliu kostiumu / kautumu, arba pranc. issaugotu ‘cautume’, tie barbarai ateje i Liutecija / Liaudeicia gauliskai, dar viena lietuviu tarme/, ikure savo rubu krautuveles – budikes, palikdami iki siandienos pranc. zodi ’boutique’. Krikscionybes skverbimasis nese tamsa. Kai Karolis Didysis 8 amziuje nukariavo Seksnas / Saksonija/, pradejo steigti universitetus, noredamas padaryti savo pavaldinius kulturingais, kaip neseniai jo nukariautieji seksnos, kalbeje lietuviu tarme, artima prusu tarmei. Borussia, arba Prusija, tai zemes nuo Vareinio/Reino iki Nemuno, kai atsitrenke jau ‘germanai’ tesieke suvienyti senasias Borusijos zemes. Lietuvoje ikikrikscionisku laiku medicina pajege atlikti sudetingas operacijas, iskaitant ir galvos neurochirurgines, kas buvo tiesiog nepasiekiama krikscionims. Islike runu rasmenys rodo buvus labai dailyrasciu israsytus zodzius. Dar viena tokia antropologine smulkmena apie krikscioniskaja nauda lietuviams : 1380 m. lietuvio vyro vid. ugis 175 cm, o 1480 m. – 165 cm, 1880 m. – 165 cm, 1980 m. – 175 cm. Del dvasinio gyvenimo, tai musu tikejimas buvo pranasesnis – neturejome nuodemes, neturejome jos atleidimo ir atgailos. Tas didysis susikirtimas ivyko dar 5 amziaus pradzioje, kai Sv.Augustinas susidure su musu tikejimu Ispanijoje, kur atejo vytigudai, Afrikoje, i ja verziantis vanduliams, kurie uzeme Hipponus 430 m. surinko visus Sv. Augustino rastus ir issiunte i Roma. Tai galejo atlikti tik savo tikejimo pranasumu uztikrinti zmones. Jei Sv.Augustinas leido krikscioniui vaikscioti pas prostitutes/ ta veliau tvirtino ir Tomas Akvinietis/, tai Afrikos siaure uzeme vanduliai panaikino viesnamius, kaip neisivaizduojamus ju tikejimui ir nieksingus tvarinius. 3. Manau, nors nesu tikras, kad musu Valdovas buvo vadinamas Kuningu Kuningas, o valstybe- Lietuvos Didzioji Kuninga / Kuninga turetu buti niekatrosios gimines/. 4. Aisciai, aistijai – tai greiciausiai buvo pasiuntiniu vardas, kurie nesdavo, vezdavo zinias, krovinius. Gedgaudo izvalga labai tiksli siai zodziu ivarovei su ‘aist-‘. Lotynu kalba iki 5 amz. pabaigos, kol ja uzeme dzukuojantys aushtragudai, visus ae, oe tardavo ai, oi, kaip zodziuose ‘caementus’, ‘Caesar’ tardavo ‘kaimentus’, ‘Kaizar’, veliau ir pagal siandienos tarima jau ‘ce’mentus’, Ce’zar’. Siandien yra islikes graiku zodis ‘aistos’ – gandras, kuris su Kirilo ir Metodijaus naujakalbe slavu kalba rusams liko kaip skolinys is graiku per lietuviu kalbos veiksmazodi – ‘aist’. Pabaigai – dekoju uz didele talka, atstatant tikraja Lietuvos ishtarija.

  10. gemstone sakė:

    Gerbiamieji.
    Istorijos tyrinejimo tikslas – atskleisti faktus ir juos irodyti.

    Mokyti istorijos – reiskia supazindinti su faktais, o ne prielaidomis ir hipotezemis. Interpretuoti kiekvienas gali savaip, ir kiekvienas tai daro, dare ir darys pagal savo nauda. Bandyti priversti visus ziureti i ta pati taska vienodai ir padaryti vienodas isvadas niekam nepavyko ir nepavyks.

    Mano tikslas – tik nuvalyti iskasenu dulkes nuo istoriniu “i“ tasku.
    Pradesiu nuo to, kad po Valdovu Rumu apiplesimo visi musu archyvai siekia labai nesenus laikus.
    O po Antrojo Unijos padalijimo carine Rusija, komunistine Rusija bei visi kiti okupantai bei teritoriniai konkurentai visaip stengiasi iskreipti faktus, supriesinti ir suskaldyti etnosa, bei sumenkinus savigarba primetineti savo valia. Deja, jiems sekasi geriau, nei mums atrodo.

    Todel siandien imuosi uzdavinio parodyti kelis faktus, kurie liudija, kad Lietuva NIEKADA nebuvo tokia pagoniska, kokia ja bande parodyti Romos baznycia, ir kad musu kilmingieji buvo pacioje tuometinio pasaulio aukstumoje.

    Ordinu invazija ir Lietuvos Krikscioninimas po 6 kryziaus zygiu.

    Kai ismire, buvo iszudyti ir pagrobti vergijon desimtys tukstanciu vaiku po “Vaiku Kryziaus Zygio“, Europoje kilo gedingo skandalo banga. Popiezius turejo rasti kaip istaisyti situacija ir kur nukreipti sau pavaldzia ir nebereikalinga didziule armija. Todel Europos akyse issuko savo “sventa” uodega, neva siusdamas krikstyti pagonisku tautu. Kai tuo tarpu pasirase bule, atiduodamas ordinams visas zemes, kiek jie sugebes atkariauti is kataliku baznyciai nepavaldziu tautu. Va taip ordinai pasuko i musu krastus.
    Nors tuo metu pas mus laisvai gyveno ir skelbe krikscionybe keli nekariaujanciu vienuoliu ordinai (tai aprasyta Gedimino laiskuose).
    Kodel gi popiezius prieme toki sprendima del Ordinu, sunku pasakyti, bet motyvu tam daug.
    Pagrindinis motyvas – teritorijos kontroles klausimas.
    Esminis klausimas del kontroles Artimuosiuose Rytuose buvo issprestas. Bizantija palauzta, nors oficialiai kariauta su Turku imperija. Taciau kai turkai veliau vel uzeme Konstantinopoli, Roma nesikiso. Tad dabar tinkamas laikas pasukti i Siaures rytus. Kijevo Rusia ir jai giminingos slaviskos kunigaikstystes jau buvo krikstytos Bizantiskai, ir prie ju Provoslavisko tikejimo islaikymo ypac prisidejo Aleksandras Nevskis. Kataliku baznycia niekada neatsisake pretenziju i Rusijos baznycia, bet joje jai sekesi sunkiai.
    Tuo tarpu pabaltijyje gyveno atskiros gentys, kuriu vienas is valdovu sutiko uz karuna ir taika atiduoti jam nepavaldzias giminingas gentis. Tai tapo geru pretekstu Romai issiplesti i Siaures Rytus. Mindaugo karuna kainavo visiska prusu, jotvingiu ir turbut dar keleto genciu isnaikinima. O taika reikejo ginti patiems kalaviju.

    Kita priezastis – feodaline santvarka ir turima didziule savanoriu armija.
    Tuo metu vakaruose, vengiant feodaliniu zemiu suskaldymo ir valdzios decentralizavimo, buvo isigalejes istatymas nebedalinti zemiu tarp palikuoniu, o visa pavelda palikti vienam – vyriausiajam sunui. Jaunesnieji broliai buvo visiskai priklausomi nuo vyresniuju malones. Kas nesutardavo – zudydavo vieni kitus, kad uzimtu pavelda, arba skursdavo.
    Todel ordinus didziaja dalimi sudare ne tikejimo fanatikai, o plesti prate, vietos neturintys, bei del grobio pasiryze zuti savanoriai beturciai bajoru jauneliai. Dazniausiai jie susirinkdavo pinigu tik savo ginkluotei, ir neisgaledavo nupirkti savo tarnui net zirgo (todel ginklanesiai keliavo pesti).
    Daugelis is tu, kurie ejo I tuos zygius is idejos, veliau tapo priesingi visuomenei, lauze jos nusistovejusias normas. Asyziaus kilmingasis Pranciskus vieno kryziaus zygio metu pateko I turku nelaisve ir turkiskame kalejime pirma karta gavo Evangelijos rankrasti. Islaisvintas is vergijos ir grizes I gimtaji miesta jis isdalijo visa savo paveldo dali, pasitrauke is visuomenes ir plikomis rankomis eme atstatineti sventykla. (Turkiskas kalejimas – duobe po atviru dangumi, kur iprastai kaliniai privalejo nuolat eiti ratu. Daznai ju budavo tiek daug sugrustu, kad tas, kas numirdavo, neiskart nukrisdavo zemen, o budavo kitu kunais vis nesamas ratu). Karu isvargintoje Europoje Pranciskaus maisto ideja buvo tokia priimtina, kad Jis tapo labai garsiu ir labai skaudziu krislu baznyciai, nes jo pasekeju banga nusirito per visas valstybes vos keliu metu begyje. O tuo metu Kataliku baznycia selbe, kad tas, kas neturi namu, nesirupina seima ir savo ukiu (visokio budo klajokliai bei elgetos) yra uz baznycios ir visuomenes ribu. Todel Pranciskus buvo iskviestas pas popieziu jo pavojui istirti. Ir jei ne popieziaus sapnas apie elgeta, kuris savo peciu sulaiko griuvancia popieziskaja katedra – Pranciskaus turbut butu laukusi Inkvizicija.

    Zinoma, pirmiesiems Kryziaus Zygiams vadovavo kilmingieji po skambiais lozungais. Bet tikrieji ju uzmojai buvo banaliai paprasti – prisiplesti ir igyti kontrole Rytu Europoje, kuria valde pagrindinis konkurentas – Bizantijos imperija. Juk jau pirmojo zygio metu jie nusiaube Bizantijos sostine Konstantinopoli taip, kad ilgiausiai zmonijos istorijoje gyvavusi Imperija netrukus subiro visiskai. O is Bizantisku lobiu prasigyvene tuometiniai Venecijos pirkliai ilgiems amziams tapo Vakaru “kulturos ir prekybos sostine“.

    Apie Lietuvos tikejimo saknis teko kalbetis su Romoje studijuojanciais lietuviais kunigais.
    Musu Karaliui Mindaugui yra paminklas (ar paminkline lenta), ir tuometinio popieziaus rastuose jis minimas “istikimuoju“ ir “nuolankiuoju“ net po to, kai (galbut suprates savo isdavystes pries giminingas gentis beprasmybe) atsisake savo karunos (karunos atsisakymo rastai yra Vatikane).
    Mindaugas buvo vienas is 5 Lietuvos valdovu (dabar vadinamu karaliais), nes 1918m buvo atkurta Lietuvos Didzioji kunigaikstyste su karaliumi, o tik paskui priversta atsisakyti monarcho ir “priimti“ Respublikos statusa.
    Apie Gedimino dinasijos giminiavimasi su to meto auskciausiomis Europos karaliu, o tuo paciu ir krikscioniu sventuju seimomis gana daug liudija Gedimino vyriausios dukters Aldonos biografija Wikipedijoje : http://lt.wikipedia.org/wiki/Aldona#Biografija
    Ir dar tuo paciu metu, kai ordinai bande (nesekmingai) pereiti Zemaitija, vienas is Gediminaiciu-Jogailaiciu palikuoniu atsiseda i Sventosios Romos imperatoriaus sosta (Sigismundus II)…
    Kaip gi pavyzdingos krikscioniskosios Vengrijos-Lenkijos karaliskos seimos, kuriose po Sv.Pranciskaus Asyziecio suzibejimo Europoje, jau kelios kartos sieke pasiaukojancio sventumo ir buvo kanonizuojamos, giminiuotusi su pagonimis, ir velgi isaugintu kartas, skelbtas sventaisiais ir palaimintaisiais ?!
    Vienas is viduramziu kataliku sventuju (dabar nepamenu asmens, bet veliau rasiu tikslia informacija) skelbe, kad nera kitos tokios tautos po dangumi, is kurios butu kile tiek sventuju kankiniu, kaip Lietuva…
    Neveltui musu mociutes Lietuva vadina Marijos zeme, o Kalvariju Kalnu metu giedami istisi sarasai Sventuju Lietuvos globeju. Juk ir siandien Vilniuje gyvenusios vienuoles apreikstas “Kristasu Sirdies“ paveikslas kaip tikejimo pavyzdys platinamas visose kataliku tautose.
    Apie Gedimino ismanyma Kataliku kulturoje kalba ir jo laisku stilius bei kreipiniai. Is kur jis igijo issilavinimo, rastingumo ir diplomatijos – ziniu neturime, bet tikrai aisku, kad jis ne “pirma karta nuo zagres“, kaip sako liaudis. Ir be klausimo – jis mokejo ne tik slavu, kurie buvo paskiros gentys, bet ir lotynu rastus, nes nei kataliku baznycia, nei Europos miestai nevede rastvedybos slaviskai, o juk Gediminas rase tiek popieziui, tiek skandinavu, tiek Vokietijos miestu valdovams. Tad jei Gediminas XIIIa. mokejo lotyniskai, koks klausimas gali kilti apie jo sunus ir visa dinastija ? Netgi griskime prie Mindaugo – negi manote, kad popiezius mokesi lietuviskai, o ne Mindaugas lotyniskai ?

    Jei pasidomesite senuoju lietuviu tikejimu, tai visu auksciausioji dievybe visada buvo Dievas – dangaus ir zemes kurejas. O Perkunas – tik griasumavaldys (analogiskas antikos Dzeusui). Esant platu dvasini pasauli – kitas dievybes, dvasias, angelus, demonus ir net tautu kunigaikscius – pripazista visos tautos, iskaitant senoves persus, antika, krikscionybe, judaizma, islama, induizma, egipta…
    Todel teigimas, kad lietuviai buvo pagonys – toks pat neismaningas, kaip ir katalika vadinti eretiku, jei jis meldziasi ne tik vienam Dievui, bet ir kazkuriam sventajam.
    Juk dar Abieju Tautu Valstybeje (Zhechpospolitoje) buvo ikurta ir “UNIJOS baznycia” arba “Unitu baznycia” – tai krikscioniskos LDK, Lenkijos Karalystes ir kaimyniniu saliu tikinciuju baznycia, nesutikusi su Romos baznycios tvarka. Deja, Jezuitu ordino veiklumo deka ji negyvavo ilgai.

    Yra dar viena labai idomi tema, garsiai kalbanti apie musu genciu istorija per Gintaro kelia, pries 6000m nusidriekusi zemynu per tikrai pavojinga ir karinga Europos teritorija ligi pat Egipto. Turbut kiekvienam aisku, kad tokia prekyba be rimtos kontroles sistemos, diplomatijos ir kariniu igudziu nebutu buvusi imanoma. Kas isties vykde pacia prekyba – Egipto pirkliai ar senosios aistmariu gentys – nezinome. Bet laboratoriniai tyrimai patvirtina, kad 6000m amziaus senumo gintaras Egipte tiksliai is pietrytines Baltijos pakrantes. Pagrindine dalis ejo is 12a-13a prusams priklausiusios teritorijos, bet gi Tacitas 1009m mini gintaru prekiavusias dabartines lietuviu gentis. O kurios gentys gyveno toje vietoje pries 6000m (4000m.pr.Kr.), dar sunkiau nusakyti.
    Bet turbut aisku, kad del bendros prokalbes kursiai su prusais tuomet buvome labiau giminingi, nei dabar lietuviai su latviais. Be to, senovines lietuvoje randamos RUNOS artimos tiek persu dantirasciui, tiek Egipto seniesiems rastams.
    Lietuviu mitologijoje, kalvysteje ir tautosakoje Saules simbolis taip pat nesvetimas, o ginklai, streliu antgaliai su Anubio atvaizdais bei Centrines Azijos monetos, randami XIII a piliakalniuse (toje pacioje Kernaveje), nors ir nera publikuojami, bet patys uz save kalba, kad musu kariai buvo Egipte, arba Egipto kariai buvo pas mus. O gal mums nezinomais faktais Imperija su sostine Egipte sieke ir musu krastus ir mes tikejome vienais dievais. Siandien Lietuvos armijoje mokoma kad rusiskas “URA! (У-Ра)“ yra atejes is labai gilios senoves ir reiskia “Pas RA“ – ta pati saules Dieva, kuri garbino Egiptas. Padaryti visas teisingas prielaidas neimanoma, bet patys faktai liudija musu teritorijos gentis bendravus su Artimaisiais Rytais ir Afrika dar tais laikais, kai buvo statomos piramides… Dar toli iki Homero aprasytu Heleniniu miestu.

    Is kiek velesniu saltiniu ir runu galime daryti prielaidas, kad turime daug bendro (ir genetiskai) su skandinavu vikingais. Juk lietuviai yra antri pagal ugio vidurki pasaulyje po olandu. Jei tektu apsilankyti nedideliame Olandu miestelyje ar kaime, kuris neperpintas tautu ivairove, pamatytumete, kiek ju jaunimelis panasus i zemaicius – auksti, “baltapukiai“, gal kiek ryzoki ir siek tiek strazdanoti melynakiai. Jautiesi lyg vaiksciodamas miestelyje tarp Plunges ir Kretingos. O lankantis pirmosiose krikscioniskose (Calisto) katakombose salia Romos, sokiravo kapaduobiu mazumas. As net uzklausiau gido – ar cia buvo laidojami tik vaikai? Suaugusio Pietu Europos zmogaus kapo duobe as lengvai issiekiu rankomis. Kadangi duobes nesusitrauke, ir is liekanu aisku, jog zmones budavo guldomi visu ugiu, aiskiai matyti, kad vidutinis ugis buvo apie pusantro metro.
    Lyginant su jais, musu raiteliai, kilnojantys dviasmenius kalavijus turejo atrodyti milzinais. Va tada tautosakoje “Broliai Milzinai“ ir “Milzinkapiai“ igauna visai kita – jau tiesiogine, o ne alegorine prasme.

    Tiketis atrasti genetiskai tyras savo saknis, ar irodyti, kad mes esame tikroji Europos Karaliskuju Sarmatu gentis, ar tikrieji Arijai, ar kuo nors geresni uz kita tauta – vaikiska iliuzija.
    Juk istorija visuomet vyko gyvai ir persipynusiai.
    O net ir irodzius, kad mes turime daugiausiai tobulu genu, to argumeto neuzteks atgauti puses Europos nuo Dunojaus ir Juodosios juros iki Siaures juros ir Uralo :))
    Tad lieka valyti dulkes nuo istoriniu tasku ant “i“ ir atsakyti i daugeli klausimu. Kad galu gale susidarytume bedra paveiksla.
    O idomiu klausimu yra tikrai daug…

  11. J23 sakė:
    Tikriausiai dėl akivaizdžių ir sunkiai paneigiamų faktų, mūsų kalbininkai ir istorikai tarsi susitarę pamiršta patį geriausią ir patikimiausią tikrosios is-tori-jos (iš toros aš) – lietuviškai tai būtų metraščio – liudininką – kalbą. Istorinius šaltinius, ypač originalus, sunaikinti ne taip ir sunku, o štai, kad sunaikinti kalbą – reikia stoti į kovą su visa tauta (būtent tokia situacija dabar susidariusi). Taigi, būtent lietuvių kalba, pati seniausia kalba europoje, esa gan rimtas raktas daugeliui paslapčių atskleisti (todėl betkoki oficialūs tyrinėjimai arba sužlugdomi arba iškraipomi). Štai vienas pavyzdėlis: Ištrauka iš Juozo Jokubausko knygos „Lietuvių tautos priešistorinių amžių istorija“ (485 pusl). „Aestiorum gentes“.Tokį pavadinimą, kurį ką tik paminėjome, pirmą kartą savo parašytoje knygoje „Germanija“ panaudojo Romos imperijoje išgarsėjęs rašytojas bei istorikas Kornelijus Tacitas m.e.pradžioje 92 m. Kodėl jis tokį vardą parinko, ši mįslė istorikams tebėra nepakankamai išspręsta. Pavadinimas turėjo būti skiriamas Estijai. Romėnai lietuvius vadindavo lithuėnen. Kaimyninės šalys lietuvius taip pat vadindavo lietuviais, o jų gyvenamą šalį vadindavo Lietuva. Tam tikrų neaiškumų sukelia ir kiti pasisakymai. Tacitas visą šalį pavadino Germanija, tačiau iš aprašymų paaiškėja, kad knygoje minimos ne visiškai germaniškos tautos.“ Taigi, AESTIORUM GENTES. AESTIORUM – skaitome iš kairės ratu: A(E)S ESTI ORUMA(E)S – aš esu orumas. GENTES – skaitom nuo galo – ES T(U) GEN(U). Rezultatas rodo, kadgalūnė es yra netinkama. Torėtų būti žodis GENTIS. Tuomet gautūsi IS T(U) GEN(U) – iš tų genų. Taigi AESTIORUM GENTES reiškia: AŠ ESU ORUMAS IŠ TŲ GENŲ. Kitaip sakant, taip pavadinta tauta, tautos ar gentys,kurios didžiuojasi savo kilme. Šitaip gaunasi todėl, kad raštas senais laikais buvo skiemeninis ir rašoma skiemenimis, turinčiais savo reikšmes, iš dešinės į kairę, o skaitoma iš kairės į dešinę. Šito dėka kiekvienas žodis buvo tarsi savotiškas suspaustas informacinis failas, kurį “išarchyvavus“ buvo galima išsiaiškinti, ką konkretus žodis reiškia. Ir, atitinkamai, į kalbą buvo žiūrima kaip į vientisą informacinį srautą, kuriame kiekvienas žodis tarsi suarchyvuotas informacinis failas. Būtent todėl senovinis runinis raštas buvo kaip ištisa eilutė – ne taip kaip dabar kur išskiriami žodžiai tarpeliais, kableliais ir pan. Palyginti su senuoju runiniu raštu, dabartinis raštas tikras primityvas, sąlygotas “nupušusio“ proto. Taip taip. Žmonės anksčiau buvo protingesni, gabesni ir gyveno ilgiau nei pasakoja visoki is-tori-kai. Dar prieš 2-3 šimtus metų žmonės be vargo sulaukdavo 100-120 metų ir net 140. To įrodymai senose kapinėse (va kodėl Lietuvoje aršiai naikinamos senos lietuviškos kapinės. Ten jose tokių dalykėlių galima pamatyti, kad…). Štai dar keli pavz. VEIDAS – VEI D(A) AS – AS DAVEI – aš (man, sau) daviau. Arba nuo paskutinio skiemens AS skaitykime paraidžiui į kairę (ir ratuku): VEI D AS – AS DIEV(AS) Arba pamėginkime žodyje veidas perskaityti tai, kas jame “akivaizdžiai“ matosi (kiti žodžiai): VEIDAS – AS DIEVAS DAVES VEIDA AS(ui) (pradėti skaityti reikia nuo paskutinio skiemens). Iš teiginio “aš dievas davęs veidą“ seka mintis, kad pats žmogus suteikia sau veidą. Žmogus esa tuo, kuo pats save daro! …Dar ne tokiais tolimais laikais išsireiškimas “prarasti veidą“ reiškė prarasti garbę, patirti gėdą. Taigi, žodelis VEIDAS sako, kad AŠ ESU DIEVAS suteikiantis sau veidą, t.y. kuriantis pats save, kuriantis tai, kuo esu ŽANDAS – SA D(o)NA ŽADA ASAS (pradedam paraidžiui iš dešinės į kairę) – čia duoną žada asas. DORA – RA DO, t.y. RADO. Ką rado? RA (pasikartoja)! Ra anksčiau reiškė saulę, šviesą. Todėl DORA reiškia šviesos (at)radimą. Kas gali paneigti, kad dora nepadeda (at)rasti šviesos gyvenime?! Arba, kalbant suprantamiau, DORA – tai būdas (at)rasti šviesą. DORA (iš rusų k. pozicijos) – DO RA – žodelis „до“ iš rusų k. reiškia „iki“, todėl DORA – iki RA – tai (veiksmas) ėjimas iki šviesos (žinojimo) arba savotiška būsena, tam tikrų taisyklių laikymasis iki žmogus pasieks ŠVIESĄ. Žodelis DO azijos šalių kalbose (japonų, korėjiečių, jei neklystu) reiškia KELIAS. Tuomet gautūsi, kad DORA – tai Kelias į RA (Šviesą) arba Šviesos Kelias. Žodis ASAS anksčiau turėjo dvi reikšmes. Pirmoji – tai DIEVAS GYVENANTIS FIZINIAME PASAULYJE, o antroji – KARYS. Be to ir DIEVAIS SENOVEJE BUVO VADINAMI ŽMONĖS, PASIEKĘ EVOLIUCINĮ KŪRĖJO LYGĮ (IŠSIVYSTYMĄ), KURIE VIEN SAVO MINČIŲ JĖGA GALĖDAVĘ KEISTI (ĮTAKOTI) MATERIJĄ IR ERDVĘ. Ir šitai taip stipriai įaugo mūsų kalboje, kad net gi dauguma lietuviškų vyriškų vardų baigiasi galūne -as arba, tiksliau, žodeliu Asas (kažkur girdėjau tokią nuomonę). ASAS – SA AS – čia Aš! Arba: AS SA ASAS – aš čia Asas! ASAS – (iš dešinės paraidžiui ir ratu) SASAS – šašas. Manyčiau, šis variantas taip pat įmanomas. Asas – tai žmogus, kuris per pažinimo ieškojimus, vargus ir kovas, gilias žaizdas pasiekia nušvitimą žinojimu ir tampa Asu. DORAS – ras-do, ra-dos (atbėga s), rados – radęs (o pavirto kita balse) ką? Ra (pasikartoja)! Taigi gaunasi, kad doras žmogus yra tas, kuris radęs šviesą! Arba: DORAS – AS RA DO AS – AS RADOAS (RA) – aš radęs Ra! Arba: DORAS – AS(AS) RAD(e)S RA. Taigi, žodyje DORAS galima perskaityti ASAS RADĘS RA (senovėje mūsų protėviai save vadino ASAIS). NEDORAS – AS(as) RA RADO NE – Asas Neradęs Ra (Šviesos). NEDORAS (sudėtingesniu būdu, kuriuo pradėjau skaityti) – ras-do-ne – ra-do(e)s (s peršoko skiemeniu į priekį)-ne – radęs ne. Ką neradęs (rades ne)? Ra! Nedoras žmogus yra tas, kuris dar neradęs šviesos! Komentaras, manau, nereikalingas. Šiaip jau, ilgesnį laiką pasipraktikavus skaityti žodžius skaidant skiemenimis ir tuos skiemenis dėliojant, galima išmokti “matyti“ žodžių prasmę ir be sudėtingų veiksmų ar popieriaus lapo ir pieštuko. NEDORAS – AS(AS) NERADES RA (pamėginkite pagal gautą rezultatą, skaitydami ratu į vieną ir į kitą pusę, pagauti „schemą“). GĖDA – DA GĖ. Labai panašus į žodį „degė“, tačiau visai gali būti, kad senovėje žodžiu DAGĖ buvo vadinamas dagtis arba savo funkcija į jį panašus daiktas. Kaip tame posakyje: „degti iš gėdos“. O jei prisimintume, kaip kažkada „prisidirbome“ ir, patirdami gėdos jausmą užsidegėme tarsi dagtis, tai manau iškarto suprastume, kokį procesą ar reiškinį atspindi žodis „dagė“. Arba, kalbant aiškiau, GĖDA – tai (DAGĖ) DEGIMAS. SĄŽINĖ – SA ŽIN(IA) – čia žinia. Arba SA AS(ų) ŽIN(E) – čia Asų žinia, žinojimas. Ką gi tokio žinojo Asai, mūsų protėviai, kad jie turėjo sąžinę, t. y. stengėsi būti sąžiningi ir garbingi? O gi pasirodo, kad gamtoje viskas surėdyta (sutvarkyta) labai paprastai, genialiai ir tikrai sąžiningai. Štai, jeigu žmogus padarė kažką negero, tarkim nužudė kitą žmogų, gamta jį nubaudžia akimirksniu: žudikas iš karto praranda kažkokią dalelę savo genetikos (genetika iš sudėtingesnės ir pažangesnės struktūros pereina į paprastesnę, kitaip sakant, žmogus „nukrenta“ evoliuciniu laipteliu žemyn (N.Levašovo knygos). Ir tuo pačiu, jeigu pažvelgti iš priešingos pusės, žmogus turi galimybę tobulėti (tobulinti savo genetiką, evoliucionuoti), jeigu pajėgus gyventi taip, kad kauptų teigiamus genetinius pokyčius. Būdas siekti tokių pokyčių – tai eiti keliu (DO) į Šviesą (RA). Mūsų protėviai tokias „plonybes“ be abejo žinojo, todėl ir gyventi stengėsi atitinkamai, o savo gyvenimo būdą pavadino DORA. Kol jie turėjo tokias žinias, įstatymai jiems buvo nereikalingi. SĄŽINĖ – SA AŽI ŽIN(o) – čia ribą žino (elgesio?). LAIMĖ – ME I LA – MEILA – meilė (žemaitiškai, berods). Laimė – tai Meilė. Laimingas tas, kas moka mylėti. Arba jei nori būti laimingas, turi mylėti. Sunku paprieštarauti tokiam gyvenimiškam receptui… Beje LAIMA – tai gimimo (MEILĖS) deivė mūsų tautosakoje! Kažin ar tai atsitiktinumas?.. MEILĖ – LĖ I ME – LE I MĖ – LAIMĖ. MIRTIS – IS T(is) R(a) MI(s) – IS TOS RA MES – iš tos šviesos mes. Mes atėję iš tos šviesos?!… Na jei turėti galvoje, kad mirdami ar klinikinės mirties metu žmonės mato šviesą, keliauja “tuneliu“, kurio gale šviesa, tuomet logikos šiame teiginyje tikrai esama. Arba: IS T(is) R(a)MI(s) – Iš tos Ramybės. Arba, jei skaitytume iš dešinės į kairę ir skiemeniu atgal: MIRTIS – SIT(a) RIM+TIS – šita Rimtis. Arba, jei paprasčiausiai pažvelgti, kokie kiti žodžiai randasi šiame žodelyje: MIRTIS – IS TI(o)S RIMTI(e)S SI TRI(e)MTIS Susumavus išeitų, kad Mirtis, tai tokia vieta (šviesa), iš kurios mes ateiname ir ramybė ar poilsis į kurį išeiname, kai mūsų egzistavimas fiziniame pasaulyje pasibaigia. Na o tremtis todėl, kad tik turėdama fizinį kūną siela gali aktyviai evoliucionuoti, o šitai ne taip jau ir paprasta ar lengva, nes siela, įsikūnijusi fiziniame kūne, turi sąmonę, kuriai ankstesnioji patirtis (atmintis) esa laikinai neprieinama (šaltinis: Nikolajaus Levašovo knygos). Be to dar egzistuoja ir tam tikri, ne natūralūs trikdžiai visuomenėje (pavz.: alkoholizmo, ištvirkavimo propagavimas žiniasklaidoje), kas žmogaus evoliuciją pristabdo arba ir visai pasuka atgal, t.y. paverčia protingu gyvūnu ir neleidžia tapti mąstančiu žmogumi (ir šie trikdžiai – neatsitiktinumas). GYVENIMAS – AS(a) MANI VEGI – Asą manyje veiz(g)i (regi). Arba AS(as) MANI GYV(AS) – Asas many gyvas. Tai reikštų, kad gyvenimas – tai tokia būsena, kai žmoguje “gyvas“ Asas. Ir tik gyvendamas kaip Asas žmogus gali turėti gyvenimą. Arba AS(as) MANI GYVE(S) – Asas many(je) gyvens. Kartais galima žodį išarchyvuoti ir štai tokiu gana lengvai perprantamu būdu: PASLAPTIS – PAS LAP(I) T(A) SLAPT(A) TIS(A) – Pas Lapę Ta Slapta Tiesa. Na ir kaip neprisiminus senovės (liaudies) pasakų!?… Arba: PASLAPTIS – PA S LA P TI S – (iš dešinės) SIT(A) PALSA PS… t.y. TILA – šita palša (balta) tyla (prieblanda?). Anot žodynas.lt, palša(s) – tai šviesiai pilka(s) arba neryškus, nublukęs. Taigi apibendrinus, išeitų, kad čia pavaizduotas toks metas prieš aušrą arba prieš galutinai ateinančią naktį (prietema), kai visi daiktai tampa pilki, sunkiai išskiriami, tarytum, dalinai paslėpti. PASLAPTIS – PASLAPTa TISa – Paslėpta Tiesa. PASLAPTIS – PA(o) SLAPTa TISa – Po Slapta Tiesa. PASAULIS – P(o) SAUL(e) (j)IS. PASĄMONĖ – Po sąmone. PASĄMONĖ – PA SA MO NĖ – NĖ(e) MOSA PANĖ – ne mūsų ponė(ia). PASĄMONĖ – PO SĄMONE MON(AS) (šposas, apgaulė, gudrybė, išmonė). VIEŠPATIS – IS TI(S)PA (PATIS) ŠVIE(S) – Iš PATIES ŠVIES VIEŠPATIS – IS PATI(E)S ŠVIE(SA) ŠVIES VIEŠPATIS (tai, ką galima perskaityti šiame žodyje) – VIEŠAI PAŠIEPTA ŠVIESA IŠ PATIES ŠVIES. RODA – DA RO (skiemenis nuo galo) – DO RA (sukeičiam balsius). O jei šitai perskaitytume gautume, kad RODA DARO DORĄ, t.y. tvarka daro dorą (arba bent jau taip turėtų būti). Arba jei iš kiltų klausimas, kokia turi būti tvarka, tai iš šio žodžio išeitų, kad TVARKA TURI BŪTI TOKIA KURI darytų, SKATINTŲ DORĄ. Šiais laikais šita išmintis akivaizdžiai pamiršta arba netvarka, kokia ji esa dabar, daroma specialiai…. Ką čia slėpti. Juk šiuo metu situacija mūsų šalyje ne tik kad nenormali, bet ir nenatūrali! Arba: RODA – R(A) ODA – tai reikštų, kad tvarka esa šviesos „oda“, apvalkalas, įkūnijimas, buveinė. O jei pridėtume ir kitas reikšmes, tuomet gautume, kad Roda (Tvarka) esa Ra (šviesos) įkūnijimu, kuris Rado Dorą. Taip pat, jei pažvelgtume į šį žodį iš jame glūdinčių vaizdinių pozicijos (senovėje žmonės mąstė, rašė ir netgi „spalvingai“ kalbėjo vaizdiniais) Roda esa ir Tvarka, ir Dora, ir Šviesa ir visa tai, kas gimsta iš jos pašios, ir ji pati, kuri atsiranda iš tų dalykų (Doros, Šviesos). Galbūt, kiek painiai atrodo toks išvedžiojimas, bet jame – tik viename žodyje Roda – atsispindi ištisas pasaulėtvarkos supratimas, apimantis ir žmogaus veiklą, elgesį ir jo gyvenimo normas TVARKA. Pamėginkime šį žodį perskaityti vaizdiniais nuo galo. TVARKA – KA RA AR VA T(A) – SIELA ŠVIESA ŽEMĖ ŠTAI TA. Pavertus į šiuolaikinę kalbą: Sielos Šviesa Žemėje Štai Toje. Tai reikštų, kad Tvarką Žemėje daro Sielos Šviesa (Ra – Gėris, Dora). O jei dabar, žinodami žodyje glūdinčius terminus, perskaitytume kaip įprasta iš kairės, tai gautume: Toji Štai Žemės Šviesa Sieloje. Žemės Šviesa – Tvarka – gyvena, randasi Sieloje. Vadinasi Tvarka gali atsirasti tik iš Sielos, pažįstančios Šviesą. Štai ir atsakymas, koki žmonės turėtų užsiimti tvarkos „įvedinėjimu“ valstybėje (įstatymų leidimu, teisėtvarka), mieste ir pan. Arba: TVARKA – KA AR VA T(A)VA – Siela Žemėje Štai Tava. Arba, skaitant iš kairės, kaip įprasta: Tavoje (Štai) Žemėje Siela (TAVA). O jei dar turėti galvoje, kad KA – tai ne tik siela, bet ir energoinformacinė struktūra, kitaip sakant, žinių saugykla,- tuomet gautume, kad Tvarka Tavoje Žemėje (vietoje) sutapatinama su Siela, t.y. Žiniomis (informacija). Vadinasi, TVARKA ATSIRANDA IŠ ŽINOJIMO arba ŽINOJIMAS (TEISINGOS, REALŲ GYVENIMĄ ATITINKANČIOS INFORMACIJOS TURĖJIMAS) ESA TVARKOS ATSIRADIMO SĄLYGA. SMERTIS – IS TIS R(a) MES – iš tos šviesos mes. Arba, jei pažvelgtume į šį žodį iš rusų kalbos pozicijos, gautume: SMERTIS – S MERI TI (c меры ты) – iš Mieros Tu. Arba: Is T(oj) Meri Ti (из той меры ты) – Iš tos Mieros Tu. Kolkas nepavyko išsiaiškinti, kas toji Miera, tačiau senovėje slavų (rusų) žyniams šis … buvo gana gerai žinomas. Netgi buvo kažkokia metodika, skirta „išeiti į Mierą“. Pagal kitą iš versijų: Miera – tai žmogaus gyvenimo matas, ilgis, kurį išnaudojus žmogus „išeina iš mieros“, t. y. miršta. SMERTIS – TIS-SMER, TI(S)-SMERS – TAS SMIRS (SMIRDĖS)! Arba: TAS MERS – TAS MIRS. Arba, jei skaityti nuo paskutinio skiemens iš kairės į dešinę ratu: Is Mirties Iseis Sis Smertis Ir atvirkščiai: Si Tremtis ritesi į Rimti (ramybę, tylą) Nieko nuostabaus, kad žodis Smertis buvo rašomas ant kardo. Matomai, mūsų protėviai manė, kad runomis padarytas įrašas ant kardo gali gerokai išgąsdinti priešą (J.Šeimys. Egiptas, skitai, lietuviai runomis). SARMATA – SA R MA TA – TA MAR(A) SA – Ta MARA (Mirtis) Čia. Kadaise žmogui patirti sarmatą prilygo numirti iš gėdos… SARMATAS – SA AR MATA TA AS(o) MARA – Čia Žemė Mato Tą Aso Mirtį. BAMBALIS – BAM BA LI S – Lis (pradedam nuo pask. Skiemens) BamBa. – Gaunasi: „lįs bamba“. Nagi, kaip ten atrodo besilaukiančios moters bamba? Ar tik nelenda lauk?! Arba: BAMBALIS – IS BAMBA(S) LIS – iš bambos lįs. Arba (pradedam nuo pask. skiemens ir skaitom iš kairės): IS BA (m – praleidžiam) BA ir (toliau pagal laikrodžio rodyklę ratuku) MAILAS. – IS BABA (S) MAILAS – Iš Bobos meilės! O juk vaikystėje, kaip staiga prisiminiau, seni žmonės, mus – vaikus – vadindavo bambaliais, t. y. vaikais iš bobos meilės. O jei visas reikšmes sudėtume į krūvą… Tuomet gautume, kad vaikai gimsta iš moters (bobos) meilės! DEGTINĖ – NE TI G(E)D(I) – Ne Tu Gedi. DEGTINĖ – (skiemenimis) DEG TI NĖ – (skiemenimis nuo galo) NE TI DEG – Ne Tu Deg(i). Gudrus degtindarių-žudikų triukas! Gerdamas degtinę, žmogus sudega ne tik protiškai, fiziškai, bet ir dvasiškai – ką aiškiai mato visi, kas dar sugeba mąstyti ir analizuoti tai, kas randasi aplink jį. Bet „degtinės“ užrašas skelbia, kad „ne tu degi“ ir žmogaus savisaugos instinktą „nuginkluoja“ dar pasąmonės lygmenyje. Paprasta. Tobula. Efektyvu. Ir veiksminga. Tereikia tik palaukti, kol tauta išsigims ir pamažu išmirs. Deja, ne taip jau ir pamažu… ALUS – US SULA AS – už sulą aš. ALUS – USLUSU AS SU LASU SULAS – Užlūšiu Aš Su Lašu Sulos. (Saugaus išgerti alkoholio kiekio nėra!) ALKOHOLIS – IS LIHO(S) (S)KOLA ASI – Iš Ligos Skola Esi. ALKOHOLIS – SIL(A) OHO K(A)LA – Jėga Oho (kaip) kala! KUNKOLAI (taip vadinami liaudyje ypač dideli pautai ) – LAI KO KUN(A) – Laiko Kūną. Keista, kaip pautai („kiaušiniai“, „kiaušiai“) gali laikyti vyriškos giminės atstovų kūnus? O pasirodo ir šiame žodyje prasmės esama! Štai gamtoje stipriausi vyriškos giminės žvėrys esa tie, kurių pautai didžiausi. Šitai susiję su hormonine, o tuo pačiu, energetine situacija organizme – fizine jėga. PAUTAI – TAU PAI (sukeitėm balsius tarp skiemenų). Žodis sako, kad pautus vyrams reikia taupyti. Viskas gyvojoje gamtoje paklūsta tam tikriems (tame tarpe ir poravimosi) ciklams. Pavasaris – metas kai prabunda gamta po žiemos, kai palengvėja gyvenimas visiems gyviems padarams, kai ateina poravimosi metas. Va tik žmogus iš šio ciklo kažkaip ėmė ir iškrito… Suprantama, juk žmogaus gamta kaip ir neapriboja. Bet ar tikrai? Gydytojams esa žinomas toks faktas, kad palaidas gyvenimas vyrus (šiaip jau, visus) daro fiziškai silpnais. Šia tema galima rasti gana įdomių medicininių faktų, visiškai prieštaraujančių tai žiniasklaidinei reklamai ir popkultūrai, kuria dabar gadinamas jaunimas. Pats absurdiškiausias to pavyzdys, kadaise delfi.lt pasirodęs straipsnis, kuriame teigiama, kad seksas padeda mokytis… įsivaizduojat? (Geras, pamokantis ir susimastyti verčiantis straipsnis: http://www.kramola.info/vesti/metody-genocida/o-polze-seksualnogo-vozderzhanija-dlja-muzhchin arba http://newspark.net.ua/society/o-polze-seksualnogo-vozderzhaniya/ ) Kad būtų aiškiau, galima pasiskaityti Mandziako knygą „Kovinė slavų magija“ (Мандзяк А.С. Боевая магия славян. – Минск, 2007), kurioje daug įdomių faktų apie kazokų gyvenimą, jų karinius nuotykius ir, kaip bebūtų keista, būtent apie šį vyrų gyvenimo aspektą. ŠLIŪBAS. Šį žodį mūsų seneliai, o ypač močiutės labai mėgo. Šliūbas reiškė vestuves, santuoką (nereikia net žodynuose tikslintis, girdėdavau šį žodį nuo mažens). Tačiau iš kur atsirado šis žodis? Kodėl reiškia jis tai, ką reiškia? Pasirodo, šis žodis atėjo pas mus iš kaimynų slavų. O slavai turėjo tokį žodelį слюб, kuris reiškė с любовъю, t. y. su meile. Sakoma, kad į slavų kraštus atvykę svetimšaliai šio žodelio nemokėdavo teisingai ištarti ir tardavo шлюб (šliūb), kuris galiausiai ir „užsifiksavo“. Dabar aišku, kodėl močiutės šį žodį taip mėgo! Šliūbas buvo suprantamas kaip vestuvės, sutuoktuvės, santuoka iš meilės. Gaila, bet šiuolaikiniuose žodžiuose, apibūdinančiuose šią šventę, visai neliko vietos meilei… SLIŪBAS – AS(u) BA LIU S – Asų Balius! Ar šitai reiškia, kad tik per šliūrą būdavo keliamas balius? O kada būdavo puota? PUOTA – TA PU (TA PU?) – per puotą būdavo bėgiojama, t. y. šokama? BALIUS – US LIUBA – už meilę (nuo rusų k. любовъ). BALIUS – SA ALAUS BALA BUS. Va tik alus anksčiau būdavo visai kitoks. Visų pirma rauginamas jis buvo natūraliai: jokių alaus mielių į jį nieks nedėdavo, kaip ir nedėdavo apynių. SUTUOKTUVĖS – Su Tuo K(a)s Tu(a)ve Ves… SUTUOKTUVĖS – Ves Tus Kus Tuos – Ves tas kas duos (kraitį?). KRAITIS – IS TIS RA KAITRAS AIS KA RAIT(A) – Iš Tos Šviesos Kaitros Eis Siela Raita. VESTUVĖS – VES(i) TU TU(a)VE VES – Vesi Tu Tave Ves (per gyvenimą?). SANTUOKA – SA ANK(A) TUOKA KA – ČIA SIELOS RAKTAS TUOKIA (SUJUNGIA) SIELĄ. Arba, jei turėti galvoje, kas tai esa ANK, tuomet gautume, kad Čia Energija-Informacija-Žinios Perduotos Struktūrai (kažkokiam dariniui, gal DNR?) Sujungia Sielą (-as). UBAGAS – SA GABUS ASAS – Čia Gabus Asas. Kad būtų suprantamiau, pažvelkime į šį žodį iš kitos (rusų kalbos) pozicijos. UBAGAS – U BOGA AS (у Бога Ас) – Pas Dievą Asas. Arba: Pas Dievą Aš. – Gaunasi, kad žodis ubagas anksčiau turėjo skambėti UBOGAS… Viena iš mus pasiekusių žodžio Ubagas reikšmių – labai neturtingas arba kuo nors neturtingas žmogus. Kitaip sakant, tai žmogus, kuris nekaupia turtų. Arba dar kitaip sakant: žmogus, kuris neišaukština turtų aukščiau savęs. Taigi viena iš žodžio UBAGAS senųjų prasmių: ŽMOGUS PAS DIEVĄ, KURIS ATSISAKĘS DAIKTIŠKUMO, kitaip sakant, DVASINGAS ŽMOGUS arba Asas Esantis Pas Dievą. Na štai. Dabar žinome, kad ubagas anksčiau reiškė dvasingą žmogų, o šiais laikais – tai apsileidęs, neturtingas (kartais, nesveikas) žmogus, kuris nesugeba susikurti gerbūvio. Tik ar visiems tas gerbūvis esa reikalingas ir ar tikrai jis svarbesnis už viską? Šiuolaikinė šio žodžio prasmė verčia manyti, kad gerbūvis svarbiausias. Štai taip, gudriai pakeitus vieno žodžio prasmę, keičiamas žmonių supratimas, požiūris į gyvenimą, nustatomi nauji prioritetai, atitinkantys… kažkieno iškrypusią psichiką. Dar pirmoje klasėje besimokydamas išgirdau žodelį ARTOJAS ir kad jis reiškia ŽEMDIRBYS. Štai žodį žemdirbys supratau iš karto: – tai žemę dirbantis. O ką reiškia artojas? Arba kodėl artojas reiškia žemdirbį? Atsakymo negavau tada, neradau jo ir ieškodamas internete. Kol vieną dieną rusiškame tinklalapyje aptikau, kad žiloje senovėje žodeliu AR buvo vadinama žemė. O dabar žodį ARTOJAS pamėginkime „iššifruoti“ savaip. ARTOJAS – AR TO JA (A)S – žemė tai aš (asas). „To ja“ (то я) rusų k. reiškia „tai aš“. Štai ir viskas. Šis žodis svarbus tuo, kad pasakoja apie žemdirbystės ištakas, apie tai, nuo ko prasidėjo civilizacijos (žmonių bendruomenės, visuomenės) augimas ir vystymasis. Be žemdirbystės, žmonės būtų tik medžiotojais ir gamtos gėrybių rinkikais ir tuo pačiu priklausomi nuo gamtos kaprizų. Žemdirbystė iki šios dienos išlieka viena svarbiausių žmogaus veiklos sričių, užtikrinanti ne tik galimybę prasimaitinti visai tautai, bet ir išlikti jai (kartu su valstybe) nepriklausomai. Pakanka sunaikinti ar perimti žemės ūkį (ar jo produktų gamybą) kam nors kitam iš tautos rankų į svetimas ir toji tauta iš karto tampa priklausoma nuo maistą duodančios rankos – tampa vergu. Galbūt šis žodis rodo į savo kilmę ar į lietuvių kalbos ištakas, kas žino? Netgi baigę mokyklą, mes taip ir nežinome nei savo tautos, nei kalbos kilmės. Gal čia ir esa tas siūlo galas, kuris gali atvesti mus prie atsakymo? Juk žodis ARTOJAS neabejotinai esa labai senas. Vadinasi, jo skambesyje turėtų gyvuoti labai seni laikai: ne vien žemdirbystės pradžios, bet ir kultūros, kalbos formavimosi ištakos. Arba: ARTOJAS, jei skaityti atvirkščiai, SA JO T(A) RA – Čia Jo Ta Saulė (Šviesa). Saulė viskam, kas gyva gamtoje suteikia gyvybę ir šilumą. O žmogui galimybę pragyventi ir prasimaitinti suteikia žemės dirbimas. Žmogaus gyvenimui žemė esa ne mažiau svarbi nei saulė ar šviesa gamtai. Todėl viename žodyje dera ir žemė, ir saulė ar šviesa, ir žmogus, kuris susitapatina su žeme, saule – visa gamta. ARKLAS – AR K L AS – AR K(U – raidė „ku“ liaudiškai)O (praleista balsė „o“)LAS – AR KUOLAS – žemės kuolas. Arklas – tai žemės kuolas, kuriuo ji ariama. Arba AR K(O)L AS. „Kol“ rusiškai taip pat reiškia mietą, kuolą, baslį. Gaunasi „žemės kuolas aš“. Įdomu tai, kad senieji arklai senuose paveiksluose būdavo vaizduojami kaip baslys su rankena, kurią traukia arklys iš vienos pusės, o žmogus prilaiko už rankenos iš kitos. ARKLAS – AS LAK(u) AR – aš laku (geriu) žemę. Kartais įdomu žinoti, kodėl vienas ar kitas gyvūnas vadinamas vienokiu ar kitokiu vardu. Štai Arklys visuomet buvo svarbiausias: jis ir žemę arė, ir ją ginti padėjo, ir dar daugybę kitokių darbų nudirbti padėdavo. Tačiau, kodėl Arklį pavadino Arkliu ir ką šis vardas reiškia? ARKLYS – AR K(uO)L(AS) LYS – Žemėn Kuolas Lys. Pats arklio vardas pasakoja, nuo ko prasidėjo jo ir žmogaus draugystės pradžia. Artojas ir Arklys, taip pat Arklas ir Ar (žemė) net iki šių dienų dar daug kur esa neišskiriami. SAULĖ, SAULELĖ, SAULALA (lietuvių liaudies dainose). SAULALA – SA ULA LALA – čia ula (šviečia) Lelė. Šis žodis labai ilgai buvo neįmenama mįsle. Kol vieną kartą, įdomumo dėliai, pamėginau išarchyvuoti vieną tokį žodelį, kurio dabar nepaminėsiu, ir aptikau gana neįprastą informaciją. Joje buvo kalbama apie tai, kad kadaise mūsų saulė buvo mirštanti ir begęstanti. Tuomet, kad išsaugoti tą gyvybę, kuri jau buvo užgimusi mūsų pasaulyje (po saule), jie atnešė lašelį savo saulės. Taigi išeina, kad mūsų saulė – tai kitos saulės Lelė. Štai koks sunkiai įsivaizduojamas įvykis paliko atgarsį mūsų kalboje! O ta baltųjų rasės žmonių giminė, tiksliau jos palikuonys, iki šiol gyvena mūsų planetoje ir visiems esa gerai žinoma ir ne bereikalo garsėja didžiausiu išradėjų procentu tarp visų tautų. Nauji žodžiai pakeitę senuosius Dabar: ISTORIJA – IS TORI JA – iz tori ja (из Торы я) – iš Toros aš, t. y. pasakojimai iš žydų Toros. Arba: Tos Toros Rytojas Esi (tos toros ritojas asi). Ar čia užuomina į Toros „receptų“ įgyvendinimą gojų atžvilgiu ar į Metraščių klastojimą? Anksčiau: METRAŠTIS – Metų Raštas. Arba: Iš Tų Metų Raštas Šis. Šitas Ra Ratas Meta Ra (šviesos) Tašį (?) čia. Iš To Saulės Rato Metu Raštą Šitą. Dabar: MORALĖ – MORA RA LE(MO) – liga šviesos Lemo? Arba LEMO RA MORA – Lemo (?) šviesos liga. Kas tas „Lemo“? LEMO – (sukeičiam balsius) MeLo. Gauname, kad MORALĖ – tai MELO ŠVIESOS LIGA! Ar reikia stebėtis, kad visos kalbos apie moralę nieko neduoda? Anksčiau: DORA – RADO RA, DARO RODĄ (tvarką), ODA RA, ARO (žemiečio, kario) DO (kelias į) RA. Arba: Šviesos Radimas. Kelias į Šviesą, Tvarką, Dorovę, Gėrį. DORAS – Asas Šviesos (Doros, Tvarkos, Gėrio) Kelyje. Dabar: ABĖCĖLĖ. Abėcėlė reiškia tam tikra tvarka išdėstytų garsinio rašto ženklų (raidžių) visumą (http://ualgiman.dtiltas.lt/abecele.html). Abėcėlė – tai nieko nereiškiantis žodis, sudarytas iš pirmųjų (ABC) rašto sistemos ženklų. Šio žodžio prasmė grynai sutartinė. Anksčiau: RAIDYNAS – RA IDI NA AS(A) – iš rusų k. Ра иди на аса – Šviesa Eik Ant Aso. RAIDYNAS – AS NA(I) DI RA – iš rusų k. Ас найди Ра – Ase Rask Šviesą. RAIDYNAS – (rus. k.) Ра Иди На Нас Ас – Šviesa Eik Ant Mūsų – Asų! VALDOVAS – AS VADO L(O)VA – aš vado lova. Valdovas – tai valdžią turintis žmogus, kuris valdomas „per lovą“. KUNIGAIKŠTIS – Kuni Iga Aikš Tu Sia – Kūno Jėga Eikš Tu Čia. Štai ką slepia KUNIGAIKŠTIS: Is kuni iga aš tisu Ni gaištis si iš aini I kuniga aš iki gašta Ainu kitus sia šaukti Ginu aš šitu ugni ainiu Kai į mūsų kraštus atėjo religija (koks sutapimas!) ir įsitvirtino tiek, kad jau galėjo daryti įtaką, atsirado naujas valdovo titulas – KARALIUS. Tikrai ne sutapimas, kad karaliumi buvo tituluojama tik su popiežiaus (vyriausio šventiko) sprendimu. Iš korupcinės pozicijos žiūrint, tik popiežiui palanki ar paklūstanti persona galėjo tikėtis užsidėti karūną. Štai A. Šapokos „Lietuvos Istorijos“ 33 pulapyje rašoma, kad „13 a. pradžioje kunigaikščių dar buvo daugiau, kaip 20, bet prieš amžiaus vidurį visa Lietuva jau priklausė vienam Mindaugui (visi kiti kunigaikščiai jo klausė, o nepaklusnieji neteko savo sričių, buvo išvaryti)“. Tos pačios knygos 49 puslapis – dar įdomesnis. „1219 m., darant taiką su Volinės kunigaikštyste, Lietuvai atstovauja net 21 kunigaikštis, bet jie priklauso iš viso tik 5 giminėms.“ Kai kurie šiandieniniai istorikai rėžia tiesiai: dauguma kunigaikščių buvo išžudyti. Mindaugas karūną užsidėjo tik atidavęs kryžiuočiams žemaičius, bet žemaičiai nebūtų žemaičiais, jei kryžiuočiai nebūtų jais paspringę, o tuo pačiu ir Mindaugui valdžios kąsnis pastrigo. Tęko gudriai išsisukinėti…( http://www.biografas.lt, http://www.lietuviais.lt – Karalius Mindaugas – niekšybės kultas?). Na o jei turėti galvoje, aukščiau pateiktą teiginį apie 1219 m. Volinės sutartį, tuomet išeitų, kad Lietuva, kaip valstybė tuomet jau buvo. Tik tvarka joje buvo kiek kitokia (gal labiau demokratiška?). Valdžia nebuvo sutelkta vienose rankose – sprendimas būdavo priimamas bendru sutarimu. Tačiau valstybės atsiradimas siejamas būtent su karalium Mindaugu. Tarsi to, kas būta anksčiau ir nebuvo. Mano manymu, reikalas tame, kad Mindaugas (Aš Mindau Dauga, t.y. draugą arba daug ką – puikiai atspindi jo darbus ir veržimosi į valdžią būdus) buvo pirmas karalius „nuo popiežiaus rankos“ ir bažnyčios. Štai, kas rašoma „in vikienciklopediki“ 2014 m. pradžioje (negali nepasigirti): “ 1251 m. Lietuvos centralizatoriumi laikomas kunigaikštis Mindaugas politiniais sumetimais priėmė krikščionybę (katalikybę), o 1251 m. liepos 17 d. bule popiežius Inocentas IV Lietuvą paskelbė karalyste, pavaldžią Romos vyskupui.“ !? Mums svarbu žinoti, kad kunigaikščiu tapdavo ne bet kas. O 20 kunigaikščių Lietuvoje tuo metu – tai jau šis tas! 2013 metų pabaigoje iš lietuviškos vikipedijos dingo bet koks užsiminimas apie kadaise Lietuvoje buvusius 20 kunigaikščių… KARALIUS – IS KARA LIKA AS KALU – Iš Karo Veidą Aš Kalu (tautos?). Atėjus naujiems laikams, padvelkus vakarietiškai „laisvei ir demokratijai“ (laisvei visiems piktavaliams daryti, ką nori ir demokratiškai išvengti pelnytos bausmės), atsirado dar vienas „valdovo“ titulas – PREZIDENTAS. PREZIDENTAS – AS TA N DE ZI RE P AS – AS TA N(u,o)D(o) EZI(u) REPAS – AS TA NuoDo ESU REPAS (t.y. PeRas) – Aš ta nuodų esu peras (išperėtas, išpera, palikuonis). Reiškia: Aš Tas Nuodo Palikuonis (perėmėjas). PREZIDENTAS – PR(i)E ZIDE(o) DENTA(i)S AS(i) – prie žydo dantis esi. PREZIDENTAS – P(o) R(a) EZ(s)I ZID(o) DENT(i) SA – po saule esi žydo dantis čia. PREZIDENTAS – P(askirtas) REZIDENTAS. Pagal http://zodynas.vz.lt/rezidentas: „Fizinis ar juridinis asmuo, kurio ekonominiai interesai yra tam tikros šalies ekonominėje erdvėje ir kurio vykdoma ekonominė veikla toje šalyje yra ilgalaikė (trunka ilgiau nei vienus metus).“ Pagal http://www.zodziai.lt/reiksme&word=rezidentas&wid=17159: „rezideñtas [lot. residens (kilm. residentis) — liekantis (sėdėti) vietoje]: 1. vid. amžiais — diplomatinis atstovas, nuolat esantis užsienio valstybėje; 2. metropolijos atstovas, kontroliuojantis vietos organų veiklą protektorate; 3. vienos valstybės žvalgybos įgaliotinis, kt. valstybėje slaptai vadovaujantis žvalgybos agentams; 4. skaitmeninės skaičiavimo mašinos programa, nuolat laikoma operatyvinės atminties įrenginyje.“ Įdomu tai (man buvo naujiena, kai išgirdau), kad senais laikais žydu buvo vadinami ne tik tos tautos atstovai, kuri dabar vadinama žydais (judėjai), bet ir daugeliui kitų tautų priklausantys žmonės. Žodis žydas turėjo savo reikšmę… ŽY(i)DAS – Žmogus Išaukštinęs Daiktiškumą Aukščiau Savęs. Religija Gal būt pasirodys keista, bet visa esama situacija labai panaši į is-tori-nę praeitį. Nieko naujo neišgalvota, tik vis rafinuotesni apgaulės ir apiplėšimo būdai taikomi. Paimkime į rankas tą pačią 1936 m. A. Šapokos „Lietuvos istoriją“ ( Fotografuotinis leidimas. Serija leidžiama nuo 1988 m. Mokslo leidykla, 1990) ir pasiskaitykime nuo 39 iki 43 puslapio dus skyrius (9. Pirmieji bandymai krikštyti aisčių gimines ir 10. Kalavijuočių, arba Livonijos, ordinas). Kadangi šią knygą galima laisvai rasti internete, pasiskaityti ir pamąstyti iš realaus gyvenimo pozicijos, tai pamėginsiu konkrečiais pavyzdžiais iš šios knygos šiek tiek nušviesti „krikščioniškos“ epochos pradžią mūsų kraštuose. 9. Pirmieji bandymai krikštyti aisčių gimines. „Pirmasis žinomas aisčių apaštalas buvo Prahos vyskupas šv.Vaitiekus, arba Adalbertas. Jis buvo aukštos kilmės čekas. Nors čekai krikštijosi jau prieš 100 metų su viršum, bet krikščionybė ten dar buvo silpna. Kai vyskupas Vaitiekus panorėjo ją sustiprinti, čekai sukilo, ir jis buvo priverstas pasišalinti į Romą.“ Įdomu, kokiu būdu Adalbertas norėjo „sustiprinti“ krikščionybę, jei čekai sukilo (neapsikentę)? ADALBERTAS – AS TA RaBE(-ė, -as) LADA ADA(S) – Aš Tas Rabas (nuo rusų k. vergas) Tvarkos (nuo sen. slavų dievybės Lados, saugančios tvarką ir sutarimą namuose ir šeimoje) Ado (pragaro), t.y. Aš Tas Vergas Pragaro Tvarkos. ADALBERTAS – ADA DAL(E – sekantis balsis)) BE R(A) TAS AS(AS) – Ado (pragaro) dalia (likimas) Be Saulės (Šviesos) Tas Asas. Arba: Aso To Likimas Be Šviesos Pragare. Gal ir nenuostabu, kad žmogus su tokiu vardu prisidirbo tiek, kad vietiniai gyventojai sukilo ir privertė jį sprukti? Juk vardai senovėje būdavo duodami ne šiaip sau. Dažnai tai būdavę pravardės, apibūdinančios žmogaus būdą, veiklą ar žygdarbius. „Ten pagyvenęs kelerius metus benediktinų vienuolyne ir negalėdamas grįžti į savo vyskupiją, jis išsirengė misijų į Europos šiaurę.“ Nuramino nervus. Pasitobulino. Gavo naujas instrukcijas. Tačiau atgal sugrįžti negalėjo, nes matyt, kaip reikiant buvo „prisidirbęs“. Todėl išvyko „stiprinti krikščionybės“ ten, kur jo nepažinojo. „Atvykęs pas Lenkų kunigaikštį Boleslovą Narsųjį, gavo apsaugą ir išvyko į aisčių kraštą. Išplaukęs Vysla į jūrą, jis priplaukė krantą Priegliaus žiotyse.“ Na, jeigu jau atvyko į kaimyninę šalį, tai be jokios abejonės turėjo nemažai išgirsti apie lietuvių būdą ir papročius. Juo labiau, kad ir patys lenkai taip pat kadaise buvo pagonimis, taigi bent jau šioks toks supratimas pas juos tikrai dar buvo neprimirštas. „Kad aisčių giminės į atvykusius labai neskersuotų, jis atleido visus savo palydovus ir liko tik su dviem kunigais.“ Greičiausiai, Boleslovas tik palydėjo Adalbertą iki lietuviškų žemių ir, žinodamas, kad nekviestas lenda, kur nederėtų, pasiskubino grįžti atgal. Misionieriai turėjo būti tikrais kvailiais, kad atsisakytų bent minimalios apsaugos, keliaudami po nežinomą kraštą. Iš kitos pusės žiūrint, jeigu jau atleido savo apsaugą, kad niekas į juos „neskersuotų“, tai matomai norėjo išlikti kuo mažiau pastebimi, o visai gali būti, kad į šį kraštą atvyko slaptai. Galų gale, jei Adalbertas „pirmasis Aisčių apaštalas“ – tai tuo pačiu jis ir žvalgas. O žvalgai mėgsta atvykti slapčia ir kuo ilgesnį laiką išlikti nepastebimais. „Tačiau tas nieko nepadėjo: misijonieriams čia nesisekė platinti krikščionybės. Todėl Vaitiekus jau ryžosi išvykti misijų kur nors kitur.“ Sunku pasakyti, kokia propagandine ar ne labai propagandine veikla jie iš tikro bandė užsiiminėti (o gal nerado, ko ieškoję?), bet aisčiai akivaizdžiai ant kabliuko nekibo. Ir tas faktas, kad, manomai, atvyko slapčia, ir kad stengėsi būti nepastebimi, jiems nepadėjo. Tikriausiai, pasijuto „nejaukiai“ ir nusprendė išvykti. „Bet vieną rytą, kai visi trys misijonieriai atlaikė mišias, juos užpuolė vietiniai gyventojai ir nužudė vyskupą Vaitiekų.“ Labai įdomus momentas (nors nežinia ar realus). „Misionieriai atlaikė mišias“ – tai reiškia, atliko tam tikras apeigas ar ritualą. Jei vietiniai gyventojai būtų tame nedalyvavę, tai ir mišių būtų nebuvę. Gali būti, kad čia buvo parodomasis propagandinis triukas arba…. O jeigu nužudyti atvyko kiti vietiniai gyventojai, tai kodėl jie laukė, kol pasibaigs ritualas? Gal jie nespėjo į mišias?O gal vietiniai suprato, kas tai per ritualas buvo?.. Beje, būtent šioje istorinio pasakojimo vietoje pirmą kartą paminima, kad Adalbertas buvo vyskupas vardu Vaitiekus. Tai reiškia, kad vietiniams jis greičiausiai buvo prisistatęs ne Adalberto, o Vaitiekaus (slapyvardžio) vardu (tarkim, kad tai vardas, kurį jis gavo visiems gerai žinomo krikšto „papročio“ metu). Ar šitai reiškia, kad Adalbertas pabijojo pasakyti savo tikrąjį vardą, nes per tuos keletą metų, kurių metu jis ilsėjosi Romoje benediktinų vienuolyne, po pabėgimu pasibaigusio čekiško „krikščionybės stiprinimo“, gandas apie jį galėjo pasiekti ir aisčių kraštus? „Pasirodė, kad misijonieriai, nieko nežinodami, buvo sustoję šventajam miške, kur negalėjo įžengti joks svetimšalis. Pagonys tuo būdu atkeršijo už savo šventovės įžeidimą. Tas atsitiko 997 m. balandžio 23 d.“ Vadinasi kiti arba tie patys vietiniai gyventojai, kol vyko mišios, apsižiūrėjo, kad kažkas buvo apsistojęs jų šventam miške. Čia, aišku, neminima, kad šventose vietose, giraitėse galėjo stovėti ir šventovės, ir senieji ąžuolai, kuriuos garbindavo, ir prie kurių buvo atliekamos apeigos, ir būti mirusiųjų deginimo vietos, ir dar daug kas. Net jeigu į tokią vietą misionieriai ir atsitiktinai užklydo, na paprasčiausiai nepastebėjo kokio ženklais išmarginto akmens, tai jiems vargiai ar už šitai būtų kas galvas nuritinęs. Juk ir bet kuris kitas aisčių giminės atstovas galėjo keliaudamas ar medžiodamas į tokią vietą užklysti. Bet „pagonys atkeršijo už savo šventovės įžeidimą“! Vadinasi šie misionieriai, atsitiktinai ar ne, užklydę svečiam krašte į išskirtinę vietą, sugebėjo ją kažkaip įžeisti. Gal nuniokojo? Juk krikščionių „tolerantiškas“ požiūris į pagonišką pasaulėžiūrą, papročius ir tradicijas visiems žinomas. Dėl šio požiūrio mes dabar nežinome nei savo kalbos, nei tautos, nei kultūros kilmės. Praktiškai neliko jokių rimtesnių žinių apie tai. Nors ir esame paskutiniai pagonys Europoje! „Misijonierių lavonus išpirko kunigaikštis Boleslovas. Vyskupas Vaitiekus buvo paskelbtas šventuoju, krikščionybės kankiniu.“ Matomai, Boleslovas jautėsi kažkaip kaltas ar skolingas, jei pinigėlių nepagailėjo už svetimšalių kūnus arba turėjo kitų (garbingų ar nelabai) sumetimų. BOLESLOVAS – AS VALO(e) SE LEBO – Aš Šlovė arba Valia Čia Lebo (?). BOLESLOVAS – BOLE SLOVA AS(A) – (iš rusų kalbos pozicijos Болъ Слова Аса) Skausmas Žodžio Aso (Aso Žodžio Skausmas, Skaudus Aso Žodis). Arba nuo : более славный – labiau, daugiau šlovingas, garsus (asas). BOLESLAV(AS) – (iš lenkų k. pozicijos) (Aš, Asas) VA(o)LA S(A,E) LEBO – Valia Čia Lebo. Beje, lenkų kalboje žodis „bó1“ , kuris skaitomas kaip „bul“, reiškia skausmas. O lenkiškas „sława“ reiškia šlovė. Pažiūrėkim, ką kalba patys lenkai (http://leksykony.interia.pl/szukaj?szukaj=Boleslav&leks=22&ilw=5&fws=1): BOLESŁAW. Pochodzenia starosłowiańskiego, oznacza: bardzo sławny lub ten, który ma zdobyć większą sławę. W Polsce używane od IX wieku w formach Bolech, Bolek, Bolk, Bolko, Bolesław, Bolesta, Boncel, Bosław. … (Boleslavas. Senovės slavų kilmės, reiškia: labai šlovingas arba tas, kuris turi gauti didesnę šlovę. Lenkijoje naudojamas nuo 9 amžiaus formose Bolech…) Su pačiais lenkais, aišku, nepasiginčysi. Bet ne taip viskas paprasta. Juk skirtumas tik vienoje raidelėje „o“ kuri rašoma su brūkšneliu virš jos (ból) arba be jo. Gali būti, kad vardų galėjo būti du: vienas reiškiantis labiau šlovingą asą, o kitas – asą, kuris šlovina skausmą. Atvejai, kai pakeičiama ar pradanginama kokia raidelė žodyje ir taip pakeičiama žodžio prasmė (ypač kai šitai akivaizdžiai matosi), žinomi rusų, lietuvių kalbose; visai gali būti, kad ir lenkų kalba ne išimtis. Kaip reikia teisingai suprasti šį vardą, spręsti teks kiekvienam pačiam. Tačiau norisi užduoti klausimą, atsižvelgiant į tai, kad senovėje vardai būdavo savotiškos pravardės (gal teisingiau būtų kalbėti apie tai, kad be vardų, žmonės dar gaudavo ir pravardes, atspindinčias jų veiklą, profesiją ar žygdarbius (kad ir koki jie būtų), sudarytas pagal tuometines vardų ir žodžių sudarymo taisykles, pagal kurias jie būdavo atpažįstami tarp to ar kito krašto žmonių): kuris vardo prasmės variantas labiau atitinka Boleslovo veiklą? O gal Boleslovas taip pat buvo tik įrankis, vykdantis kažkokio Lebo valią? „Su šv. Vaitiekaus mirtimi nepasibaigė pastangos krikštyti aisčius. Ypač tuo rūpinosi lenkų kunigaikščiai, kurie tikėjosi, kad aisčiai pakrikštyti bus ramesni, o gal net pasiduos jų valdžiai.“ Kuo gi ypatingas tas krikštas, jei buvo tikimasi, kad jis „nuramins“ aisčius ir pavers juos… vergais? Gal aisčius buvo norėta įveikti… magija? „Todėl jie nuolat kvietė misijonierius. Pagaliau pas tą patį lenkų kunigaikštį Boleslovą atvyko naujas misijonierius vokietis Brunonas, kurs, būdamas vienuolis, turėjo Bonifaco vardą.“ Įdomu!.. Tai gal ir Adalbertą Boleslovas buvo pasamdęs ypatingai „nuraminimo“ užduočiai? Gal turėjo „magišką“ planą, tik nežinojo, kaip jį įgyvendinti arba kokiu būdu paveikti aisčius? Gal tas Adalberto nuklydimas (manykime, kad prieš tai išsilaipino aisčių krašte slaptai) į šventą giraitę buvo paieška kokio neįprasto daikto ar informacijos (pavyzdžiui, pagonių žynio knygos)? Gal jie kažką rado toje šventoje giraitėje ir pasisavino, o po to per mišias išbandė šitai ant vietinių gyventojų, tik nesėkmingai, o šie dar apsižiūrėjo, kad…? O gal Boleslovas buvo neišprusęs fantazuotojas ir tikėjo, kad krikščioniška magija jam padės pavergti aisčius?O gal ne be reikalo tikėjo, „kad aisčiai pakrikštyti bus ramesni“?.. Taigi, atvyksta „pasikaustęs“ vokietis Brunonas, kuris, tarp kitko, dar ir vienuolis, t. y. ilgesnį ar trumpesnį laiką pašventęs šventosioms studijoms (?). BRUNONAS – AS NA NO RU B(AS) – Aš Nano Rūbas? RUBAS – BuRas (sukeitėm balsius). Jeigu RŪBAS, tuomet Brunonas tik fizinis kažkokio Nano rūbas. O jeigu Būras… Pagal http://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/B/buras: „būr|as, būrė dkt. istor. Mažosios Lietuvos valstietis lietuvis būr|ai dgs. viena Pietų Afrikos Respublikos tautų, susidariusi iš olandų, prancūzų ir vokiečių kolonistų. būras, būrė dkt. tos tautos žmogus 1 burti, buria, būrė 1. sutartiniais ženklais spręsti, nustatyti: Burkime, kam pradėti. 2. prietaruose ir pasakose – kerėti. 3. prietaruose – pranašauti, spėti: Iš rankos būras ateitį. būrėj|as, būra dkt. būrimas 2 burti, buria, būrė telkti į būrį: Būras apylinkės jaunimą. sngr.: Paukščiai buriasi (būriuojasi). būrimas.“ Išeitų, kad seniausia galima žodžio būras reikšmė – būrėjas (Burentis Ra Asas). Todėl vardas Brunonas greičiausiai reiškia: Aš Nano (?) burtininkas. B(U) RU NONA AS – Buriu Noną Aš? Vadinasi, šį kartą atvyko ne bet kas, o kažkoks Nonos (?) burtininkas!? „Boleslovas jo misijoms pažadėjo paramos.“ Jeigu jau Boleslovas pažada paramą, tai ši parama anksčiau ar vėliau tampa pinigine, turtine, daiktine išraiška, o tai reiškia kad turi atnešti kokios nors apčiuopiamos naudos… „Ypač tuo rūpinosi lenkų kunigaikščiai, kurie tikėjosi, kad aisčiai pakrikštyti bus ramesni, o gal net pasiduos jų valdžiai.“ „Pagaliau 1008 m. gale jis išvyko iš Lenkijos aisčių krikštyti net su 18 palydovų. Bet ir jo misijos nebuvo sėkmingos. Toli įėjęs į aisčių kraštą, jis 1009 metais vasario 14 d. buvo suimtas ir su visais palydovais nužudytas.“ Šį kartą, „keliauti“ po aisčių kraštą, Brunonas pasiėmė būrelį palydovų (apsaugos). Tačiau, kaip ir Adalbertui, jam nepavyko įvykdyti užduoties. Apie pusmetį ar mažiau „pakeliavęs“ po aisčių kraštą, buvo sugautas ir… nuteistas (nužudytas). Atrodo kiek keistoka, kad dėl svetimos religijos arba kitokio tikėjimo ir pažiūrų šie žmonės būtų suimti ir nužudyti. Bet čia pasakyta ne paprasčiausiai nužudyti, o suimti. O suimti galima tik tuomet, jei žmogus esa padaręs kažką netinkamo. Iš kitos pusės žiūrint, keliautojai visuomet keldavo žmonių susidomėjimą: jie atnešdavo žinių iš tolimų kraštų. Todėl vien jau dėl to jų niekas taip iš karto nežudydavo, jei tik nebūdavo mėginama apiplėšti, tačiau tam ir keliaudavo su apsauga. Kitas dalykas, jei atvykėliai pradėdavo kištis ten, kur jiems nederėtų arba kur jų niekas neprašydavo. Istorija nutyli daug svarbių dalykų, tačiau nesibodi parodyti, kokie žiaurūs buvo pagonys ir kaip žiauriai jie priešinosi krikšto ritualui. O gal čia ir esa šuo pakastas, kad krikštas – ne toks jau nekaltas ritualas, kokiu jis pateikiamas? Galų gale ko galima tikėtis, kai kas nors svetimas pradeda kištis į seniai nusistovėjusią tvarką ir papročius? „ Kuriose vietose jis apaštalavo, nežinia, tik tiek žinoma, kad žuvo jotvingų krašte. Jo ir palydovų lavonai taip pat buvo išpirkti to paties Boleslovo.“ Matomai, Boleslovui nepavyko išsiaiškinti, kokiose vietovėse vyko „krikšto bandymai“. Galbūt, paskutinis būdas tai sužinoti, buvo eilinį kartą išperkant „spec. operacijos dalyvių“ kūnus. Deja. Nuo 997 m. iki 1009 m. lenkų kunigaikštis Boleslovas buvo tiesiogiai susijęs arba koordinavo aiščių „krikšto žvalgybos operaciją“. Vienintelė priežastis, paaiškinanti šias 12 metų peripetijas – tai eilutė: „Ypač tuo rūpinosi lenkų kunigaikščiai, kurie tikėjosi, kad aisčiai pakrikštyti bus ramesni, o gal net pasiduos jų valdžiai.“ Reiškianti, kad krikšto (magiško ritualo) pagalba lenkų kunigaikščiai (ar tikrai?) tikėjosi sutramdyti aisčių gimines, juos pavergti, kitaip sakant turėti iš to kažkokios naudos, tik jau labai neįprastu dabartinių laikų požiūriui būdu, bet neįprastu todėl, kad mes apie tai nieko nežinome arba kad nežinome tiesos. „ Ir Bonifacas buvo paskelbtas šventuoju kankiniu.“ Ir eilinį kartą, kitokios pasaulėžiūros, kitokios nusistovėjusios tvarkos, papročių griovėjas, paskelbtas šventuoju kankiniu iniciatyva tų, kuriems jis buvo tik įrankis. Peršasi tokia išvada, kad kažkoks išorinis priešas, pasitelkęs religinės magijos ritualą – krikštą – per artimiausią „operacijos vietos“ koordinatorių, mėgina pavergti aisčius. „Po šitų pirmųjų nepasisekusių misijų, buvo dar nemaža kitų, tačiau jų visų darbas niekais nueidavo. Aisčiai vengte vengdavo misijonierių, nes jie ateidavo iš Lenkijos ir Pamario, su kurių kunigaikščiais aisčiai nuolat kovojo. Todėl dabar tie kunigaikščiai pradėjo vartoti prieš aisčius smurto jėgą: Pamario ir lenkų kunigaikščiai kariavo su Prūsų kiltimis; su jotvingais kariavo lenkai ir rytų Bažnyčiai priklausanti Voluinės kunigaikštija. Taip tęsėsi iki pat XIII amž. pradžios, kai, matydamies nepajėgsią vieni nugalėti Prūsų giminių, lenkų kunigaikščiai pasikvietė į pagalbą vokiečių ordiną. Tad pirmieji aisčių susidūrimai su krikščioniškuoju pasauliu ir pirmosios jų kovos dėl savo religijos ir nepriklausomybės išlaikymo prasidėjo vakaruose. Jas gavo patirti tos kiltys, kurios gyveno vadinamuosiuose Prūsuose ir vakarinėje Lietuvos dalyje (jotvingai). Giminės, gyvenusios toliau į rytus ir į šiaurę, su šita akcija susidūrė daug vėliau. Bet netrukus ir jas pasiekė ta pati iš Vakarų einanti banga, nes krikščionybės skelbėjų (o kiek vėliau ir karių), atsirado priešingoje pusėje, t. y. dabartinėje Latvijoje, kur gyveno lybiai ir, kiek toliau nuo jūros, aisčių giminės. Šitie kraštai, būdami pajūryje, jau seniai buvo pažįstami Vakarų pirkliams. Paskui juos į čia keliavo ir misijonieriai. Kadangi čia ateivių krikščionių kolonijos ir misijonieriai dažnai būdavo puolami vietos pagonių, tai jie čia įsikūrė specialią apsaugos organizaciją, kuri paprastai buvo vadinama kalavijuočių ordinu. Šitie ateiviai taip pat buvo vokiečiai. Tuo būdu abiejose lietuvių pašonėse XIII amž. pradžioje įsikūrė vokiečių ateivių valstybės, kurių tikslas buvo pakrikštyti aisčius ir paimti juos į savo valdžią. „ Trumpai kalbant, (neįvardintas tiesioginis priešas, o jei rimčiau: – Romos popiežius, bažnyčia, nes Adalbertas kaip tik atvyko iš ten) pamatęs, kad mažomis pajėgomis ir krikštu pavergti aisčių nepavyks, (per du šimtus metų kažkaip susiprotėjo, o gal pagrindinės pajėgos priartėjo ir sustiprėjo tiek, kad iš mažos bangelės virto didžiulio potvynio banga), aisčių kraštą ėmė „graužti“ po nedidelį gabalėlį iš įvairių pusių. Ir šiam darbui pasitelkė specializuotą armiją: vokiečių ordiną (?), o vėliau ir vietinį reguliarų atitikmenį, kalavijuočius. Iki šio momento, kaimynų siundymas ant aisčių didelių rezultatų nedavė. Ir tiktai, kai jie buvo apsupti,- pavergti ir pakrikštyti kaimyniniai kraštai,- atsirado galimybė užsmaugti aisčius. Šios „šachmatų partijos“ mąstai neįsivaizduojami iš istorinės pozicijos ir nesuvokiami iš tęstinumo pozicijos ilgo laiko tėkmėje. Ir todėl visa tai atrodo, kaip natūralus procesas. Tačiau religijoje turi būti kažkas nenormalaus, jeigu ji netgi jėgos pagalba ima siūlyti save kitiems, griauti nusistovėjusią tvarką, kultūrą ir papročius kituose kraštuose, naudoti krikšto ritualą prievarta, kas daugelį kartų baigėsi mirtimi tiems, kurie tai darė. Šiuo atveju religija tampa mora, t. y. liga, mirtimi ir, gal visai ne atsitiktinai, taip gerai žinomu viduramžių maru, kuris tam tikrais atvejais padėjo nuslėpti didžiulius nusikaltimus (katarų karai, kuriuos dar pavadino albigojų. Katarų karų metu buvo išžudyta apia keletas milijonų žmonių, kas pagal tuos laikus milžiniškas skaičius. Kad nuslėpti tikrąją žmonių išnykimo priežastį Europoje, istorikų pradėta teigti, jog tai prasiautusio maro pasekmė). 10. Kalavijuočių, arba Livonijos, ordinas „Pirmosios vokiečių kolonijos Padauguvy. Nuo XI amž., kai į Padauguvio kraštus liovėsi lankytis skandinavai, čia pradėjo lankytis vokiečių pirkliai. Jie prekiavo su lybiais ir aisčiais arba čia tik sustodavo, vykdami prekiauti į rusų kraštus. Jau XII a-je jie čia turėjo nemaža prekyviečių ir kolonijų. Kartu su pirkliais pradėjo lankytis ir misijonieriai, kurie ne tik rūpino čia apsigyvenusių ar apsistojančių vokiečių dvasios reikalus, bet taip pat ėmė rūpintis ir vietos gyventojų pagonių krikštu.“ Jei anksčiau misionieriai mėgino savo jėgomis veržtis į aisčių kraštus, tai dabar jie ėmė eiti paskui pirklius (visai ne bloga priedanga, ypač turint galvoje, kad pirkliai turėdavo nuosavą apsaugą). Svetimšaliams tarp svetimšalių daug lengviau pasislėpti ir nekristi į akis, „kad niekas ne skersuotų“. Ir nors jie rūpinosi saviškių dvasiniais reikalais, vis dėlto senų užmačių – pakrikštyti (magišku ritualu) vietinius pagonis – neatsisakė. „Pirmasis pagonių krikštu susirūpino misijonierius Meinhardas, kuris buvo paskirtas ir pirmuoju Livonijos vyskupu (apie 1180 m.). Bet pirmoji krikščionių bendruomenė Padauguvy buvo silpna, ir pagonys labai dažnai ją išnaikindavo, gyventojus išžudydavo, jų sodybas ir bažnyčias sudegindavo“. Praėjus maždaug 170 metų nuo akstesnių mėginimų pakrikštyti aisčius (ale tai apsėdo „idėja“!), pasirodo misionierius Meinhardas, kuris paskiriamas jam nepriklausančių „medžioklės plotų“ vyskupu, kitaip sakant valdytoju! Kažkaip su pirkliais atėję kiti krikščionys užsimiršo, kur esantys, ir matomai, neatsiklausę vietinių, ėmė užiminėti šių žemes ir kurti gyvenvietę, kurią laikas nuo laiko vietiniai sulygindavo su žeme. Gal atvykėliai tikėjo, kad čia jų pažadėtoji žemė, kurią gali pasiimti, kada panorėję? MEINHARDAS. Vokiečių kalboje mein (skaitoma main) reiškia mano (nieko neprimena?). Hart – kietas, stiprus. Išeitų, kad vardas Meinhardas (greičiausiai nuo vok. k. Meinhart) reiškia Mano Stiprybė (kietumas). hart: 1 kietas 2 stiprus, smarkus; ein harter Frost didelis šaltis; harte Worte aštrūs žodžiai 3 sunkus, sunkiai pakeliamas 4 griežtas, rūstus (http://www.vokieciu-lietuviu.com/hart/). Dar vardas Meinhardas labai primena Mainkardas, t.y. Mano Kardas. Vokiškas žodis hart ( kietas stiprus) nurodo daikto savybę beveik kaip liet. žodis kardas, kuris suprantamas kaip tam tikras ginklas, tačiau kardas turi būti stiprus ir kietas, kad būtų ne tik naudingas, bet ir funkcionalus ginklas. Ar gali būti, kad vokiečiai lietuvišką žodį kard(as) (as darkau ka) pavertė savuoju hart? Arba įsivaizduokime dar tokį variantą, Romos bažnyčia, negalėdama atsisakyti savo užmačių užgrobti eilinį kraštą (kituose kraštuose religija kartu su krikšto ritualu pasiteisino su kaupu, tik kiekvienam kraštui „paimti“ prireikė savo laiko tarpsnio), po tam tikro laiko pasiunčia dar vieną savo atstovą į aisčių žemes. Ir šį kartą pasiuntinys turi gana iškalbingą vardą, kuris reiškia Mano Stiprybė arba Mano Kardas. Ir dar: „Meinhardas (mirė 1196), pirmasis Livonijos vyskupas. Su jo vardu siejamas naujas vokiečių veržimosi į rytus etapas. Augustinų ordino kanauninkas. 1180 m. kartu su pirkliais atvyko pas lyvius, tapo misionieriumi. 1185 m. pastatydino Ikškilėje pirmąją bažnyčią. Savo tiesioginių ryšių su popiežiumi dėka pasiekė, kad naujoji vyskupija priklausytų Brėmeno arkivyskupijai (1186 m.), išsirūpino teisę pasirinkti pagalbininkus steigiamoje vyskupijoje. Taip šiaurės Vokietijos dvasininkija įgijo lemiamą vaidmenį popiežių monopolizuojamoje Baltijos (kas čia per istorikas, jei naudoja 19 a. terminą aisčiams pavadinti?) misijų veikloje. 1186 m. Meinhardas įšventintas vyskupu (http://www.istorikas.lt/asmenybes/m/meinhardas/ ).“ Pasirodo, Meinhardas buvo Augustinų ordino (jau marazmas ima nuo visokių ordinų ar slaptų ar ne labai slaptų brolijų, organizacijų…) kanauninkas. Ne šiaip sau ten koks Žodžio Skelbėjas ar fanatiškas krikštytojas, o kanauninkas! KANAUNINKAS – AS KA N NI NAU KA – AS KA NoNI (N)AUKA – Aš Siela NoNI AUKA – Aš siela Noni (vėl kažkoks Nonis kaip pas Brunoną) Auka. Arba nuo kito galo skaitant rezultatą: Auka Noni(-os) Sielos Aš. KANAUNINKAS – (skaitom paraidžiui iš dešinės) SA K(u)NI NUA(U)NA KA – Čia Kūnui Nuauna Sielą. Vadinasi, vyskupas Meinhardas taip pat buvo ne šiaip sau „plikas basas“ misijonierius, o Augustinų ordino kanauninkas, taip sakant, atitinkamą (magijos?) laipsnį turintis dvasininkas, mokantis NUO KŪNO NUAUTI SIELĄ! „Todėl trečiasis Livonijos vyskupas, Albertas (1199—1229 m.), ėmė organizuoti ginkluotą savo tikinčiųjų apsaugą. Kad būtų lengviau gintis, jis pastatė Rygos pilį (1201 m.), kuri vėliau virto visos valstybės centru ir didžiausiu Livonijos miestu.“ Praėjus maždaug 20 metų nuo pirmtako pastangų tvirtai pastatyti koją svetimoje žemėje, kažkas trečiajam vyskupui Albertui „pašnibždėjo“( na jei turėjo kažkokį kanauninko laipsnį, tai gal visai kvailas nebuvo), kad reikia organizuoti rimtai ginkluotą savo pavaldinių, atsiprašau, tikinčiųjų, apsaugą. Paprasto geležimi kaustyto karių būrio nepakako, buvo reikalingi rimti įtvirtinimai, kuriuos nebūtų taip lengva paversti pelenais. „Apsaugai jis ėmė kviestis karių iš Vokietijos. Dažnai jis pats nuvykdavo į Vokietiją ir atsiveždavo būrius karių ir riterių, kurie jam padėjo ne tik saugoti esančias krikščionių bendruomenes, bet ir plėsti krikščionybę ir stiprinti valdžią.“ Kitaip sakant,“ mėsmalei“ verbavo samdinius, kurių rankomis ne tik saugojo krikščionių bendruomenes, bet ir „plėtė krikščionybę ir stiprino valdžią“. Kaip neprisiminus Adalberto, kuris pas čekus taip pabandė sustiprinti krikščionybę, kad teko sprukti ir keliems metams pasislėpti Romoje benediktinų vienuolyne. Matomai, pasimokęs iš istorinės praeities, Albertas ėmė taikyti mažų žingsnelių taktiką. „Kadangi tuo metu Europoje buvo skelbiami kryžiaus karai prieš turkus Palestinoje ir vyravo nuomonė, kad su netikėliais pagonimis reikią kariauti, todėl savanorių karių atsirasdavo nemaža. Bet atvykstančių karių pagalba buvo laikinė, nes, pabuvę kiek laiko (dažniausiai metus), jie grįždavo atgal, ir vėl reikėdavo ieškoti naujų karių.“ Frazė „su netikėliais pagonimis reikia kariauti“, manau, kuo aiškiausiai pasako, kad juos reikia naikinti. Taigi, religijos pagalba buvo vykdomas kuo tikriausias kitokią pasaulėžiūrą turinčių tautų genocidas. Ir šiam darbui atsirasdavo ne maža norinčių (už pinigus, aišku, nors ir fanatikų, nusikaltėlių ar pamišėlių, kaip žinia netrūko). „Kalavijuočių ordino įkūrimas (1202 m.). Palestinoje, einant kryžiaus karams su turkais, krikščionims apsaugoti ir kariauti buvo įsteigti net keli riterių vienuolių ordinai (templininkų, joanitų ir vokiečių, arba kryžiuočių, ordinas). Vyskupas Albertas sumanė panašų ordiną įsteigti ir savo vyskupijoje. Jo 1202 m. įkurtą ordiną 1204 m. popiežius patvirtino ir jam suteikė templininkų įstatus. Ordinas buvo pavadintas Kristaus Karių Brolija (Fratres Militiae Christi), bet dėl išsiūto ant balto jų apsiausto raudono kalavijo paprastai vadinamas kalavijuočių ordinu.“ Galų gale visiems tapo aišku, kad su samdinių rankomis viso pasaulio nenukariausi. Tam buvo reikalinga reguliari, specializuota, gerai apmokyta ir paklusni armija. Susivokus, tokios privačios armijos ėmė dygti kaip grybai po lietaus. „Naujasis ordinas turėjo būti nuolatinė organizuota vokiečių ir krikštytų čiabuvių karinė pajėga. Neišnyko nė senas papratimas kviesti svečius iš Vokietijos; buvo pradėti skelbti net specialūs kryžiaus žygiai. Tačiau visos akcijos centras jau buvo ordinas. Jo pareiga buvo ginti krikščionys ir padėti atversti pagonys. Jis buvo pavestas vyskupui, kurs turėjo valdyti kraštą; ordinas turėjo būti tiktai jo įrankis.“ Stumdyti „šachmatų figūras“ per atstumą ir dar svetimomis rankomis labai nepatogu ir neefektyvu. Kai atsirado vietiniai „karinių operacijų štabai“(pilys), turintys stiprų ir paklusnų karinį įrankį (karinį ordiną, privačią armiją)‚ „karas su pagonimis“ peraugo į visiškai naują kokybinį lygį. Senu papratimu, samdiniai ir krikštyti čiabuviai, mėsmalei vis dar buvo pageidautini, bet jų kaprizai jau nebebuvo tokie skaudūs ir reikšmingi. Kaip ir anksčiau, pagrindinė šios karinės jėgos užduotis buvo ginti krikščionis (kurių dauguma buvo svetimšaliai, kitaip sakant, jiems nepriklausančio krašto vagys) ir „padėti atversti“ pagonis. „Bet vos įsikūręs, ordinas pajuto savo galią ir pradėjo vaduotis iš vyskupo priklausomybės. Vyskupas turėjo nusileisti ir sutiko atiduoti jam 1/з viso krašto. Vyskupui tuo būdu liko valdyti 2/з krašto. Taip buvo pasidalytas jau užimtas kraštas, taip buvo sutarta dalytis ir visa, kas dar bus nukariauta.“ Kai privačios armijos „generolai“ pamatė, kokie pasakiški krašto turtai užkariaujami ir pasisavinami, gobšumas įveikė ir juos (matomai, už karines paslaugas kariams mokestis nebuvo toks jau didelis, ypač kai viskas buvo daroma tik karine jėga, be kurios visos pastangos anksčiau nueidavo niekais. O čia dar pikti ir negailestingi pagonys, kurie nepraleisdavo progos praretinti šios kariaunos gretas). Taigi, pasitelkus akivaizdžius argumentus, armijos vadovybei pavyko atsikąsti vieną trečdalį krašto nuo vyskupo “ragaišio“. Nežiūrint to, organizacijai, stovinčiai už vyskupo nugaros, liko didžioji dalis, kas kalba apie tai, kad kariniam ordinui daugiau atsikąsti buvo“ ne pagal dantis“. Tuo pačiu buvo iš anksto padalinta ir visa kita, „kas dar bus nukariauta“. „Kol buvo gyvas vysk. Albertas († 1229 m.), Livonijoje naujos vokiečių valstybės valdovas buvo jis. Tada buvo nukariauti visi lybiai, latgaliai, dalis sėlių ir dalis estų. Jam mirus, ordinas pasidarė beveik tikrasis krašto valdovas: jis beveik visiškai nesiskaitė su Rygos vyskupu, kuris, įsikūrus kitoms Livonijos vyskupijoms, buvo pakeltas arkivyskupu. Nukariavęs dabartinėje Latvijoje gyvenusias aisčių gimines, ordinas bandė plėsti karo žygius ir į žemaičių bei aukštaičių kraštą, bet čia buvo skaudžiai sumuštas (Šiaulių mūšyje 1236 m.). Pabūgęs, kad vienas neatsilaikys, kalavijuočių ordinas susidėjo su kariaujančiu tuo metu Prūsuose kryžiuočių ordinu. Tuo būdu Latvijoje įsikūrusi vokiečių valstybė susiliejo su įsikūrusia Prūsuose, ir nuo to laiko jos abi stengėsi jau bendrai kariauti su aisčiais. Vadovybė čia buvo pripažinta senesniam ir galingesniam vokiečių kryžiuočių ordinui. Bet Livonijos ordinas niekad nenustojo savarankiškumo: jis visą laiką turėjo atskirą krašto magistrą ir kitus valdžios organus; bendra buvo tik politika ir savitarpio pagalba.“ Pradėję statyti pilis ir sukurę reguliarias karines pajėgas, svetimšaliai įsibrovėliai galiausiai įsitvirtino kai kuriose aisčių giminių žemėse ir visiškai jas užgrobė. Bet kai Livonijos ordinas pamėgino brautis į žemaičių ir aukštaičių kraštą, 1236 m. Šiaulių (Saulės, Ra) mūšyje buvo skaudžiai sumuštas. Šis pralaimėjimas baimės įvarė tiek, kad pabūgę visiško sutriuškinimo arba tolesnių lietuvių žygių į Livonijos gilumą, pasiskubino sujungti savo pajėgas su kryžiuočiais Prūsuose. LIVONIJA – JA NI VO LI(A) – JA NIVOLIA – Aš nelaisvė ( nuo rusiškų žodžių я неволя). Ar tik nebus tai vergovinė valstybė, savo santvarką įtvirtinusi šalies pavadinime? Maža to, tai ne germaniškas, o aiškiai slaviškas (rusiškas) pavadinimas. Kaip gi čia taip? Jie, ką savo kalbos negerbė? …Kadaise tarybiniame istorijos vadovėlyje buvo rašoma, kad senaisiais amžiais (ar ankstyvaisiais viduramžiais) visoje Europoje susirašinėjimas, netgi su popiežiumi, vyko rusų kalba ir tik vėliau jos vietą užėmė lotynų ir kitos kalbos. Be to buvo ir labai įdomi vieno rašto (berods, lotyniško, anot vadovėlio) iliustracija. Raštas buvo parašytas lotyniškomis raidėmis, tačiau… rusų kalba! Skaityti buvo kiek neįprasta, tačiau lengva ir suprantama. Atėjo metas susumuoti dviejų skyrių išvadas iš A. Šapokos Lietuvos Istorijos. Visų pirma, kas akivaizdžiai krenta į akis, tai religijos (katalikybės, krikščionybės, nors šie terminai – tai vėlesnis istorikų prilipinimas) skleidėjų, misijonierių ir savų interesų turinčių gretimų šalių kunigaikščių noras pakrikštyti aisčius. Šis noras buvo toks stiprus, kad netgi mirtimi pasibaigiančios misijos neišmušė kvailos minties iš šiuo noru apsėstųjų galvų. Bėgo dešimtmečiai, šimtmečiai, bet pagrindinė kryptis – betkokiu būdu pakrikštyti aisčius – išliko. Šitai verčia manyti, kad krikštui (magiškam ritualui) buvo teikiama ypatinga reikšmė, kurio neįvykdžius, apie religijos sklaidą tarp kitokią pasaulėžiūrą turinčių tautų, nebuvo jokios kalbos. Nors tiesioginis šio ketinimo šaltinis ir nenurodytas, bet iš to skūpaus istorinio pasakojimo apie Adalbertą, galima spręsti, kad krikštu labiausiai buvo suinteresuota Romos Bažnyčia (nežinau kaip kitaip pavadinti). Maža to, į krikštą buvo žiūrima labai rimtai, taigi vietos juokauti ar šmaikštauti kaip ir nelieka. Taip pat paaiškėjo, kad praktiškai visi misijonieriai buvo kuo nors pagarsėję arba išėję kažkokius (gal magijos?) mokslus. Pavyzdžiui: kažkokio nežinomo kulto nariai, kaip Adalbertas ir Brunonas, atsižvelgiant į jų vardų reikšmes, o toksai Meinhardas netgi turėjo (mago) kanauninko laipsnį, reiškiantį mokėjimą „ čia nuo kūno nuauti sielą“. Aisčiai šiuos misijonierius gana greitai perprasdavo ir, tikriausiai, ne už gražias akis, o už konkrečius darbelius (?), „pasiūsdavo atgal“ į pragarą (adą, kaip Adal

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s